2025 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Chicago: Lithuanian, Latvian, and Estonian Immigration to Chicago after World War II

 

The First Wave: Forced Political Emigration

 

World War II was a watershed moment that fundamentally changed the nature of Baltic immigration to Chicago. Before the war, most arrivals, particularly Lithuanians, fled economic hardship. However, the Soviet occupation forced thousands of educated, culturally active, and politically conscious individuals to flee their homelands. This second wave of immigration was composed of political refugees, often referred to as "displaced persons" (DPs). They did not believe they would stay in America forever; instead, they dedicated their energy to preserving their culture and awaited the moment they could return to their free homelands.

 

Population and Differences

 

While all three Baltic nations saw an influx of people to America after the war, their populations in Chicago varied significantly. The largest and most visible diaspora belonged to the Lithuanians. Building on the community established by the first wave of immigrants, they more easily settled and expanded their network, founding a new "Little Lithuania" in the Marquette Park neighborhood of Chicago. The Latvian and Estonian communities were considerably smaller. They did not have such a large community center, but this did not make them less active. These communities settled in a broader area of Chicago and, unlike the Lithuanians, did not have a single, clear geographical center. This led to a somewhat faster integration of Latvians and Estonians into American society compared to the Lithuanians, who tended to be more insular within their community.

 

Shared Traits and Education

 

All three waves of immigrants shared common traits, especially in terms of their social composition. The majority were intellectuals, artists, scientists, and businesspeople. This level of education allowed them to establish themselves more quickly in their new country, but they were not solely seeking material well-being. Their main goal was the political struggle for their states. They consistently informed US politicians, journalists, and the public about the atrocities of the Soviet occupation. They believed that the US would help restore their independence, so they actively participated in political events, distributed information, and worked to maintain ties with their homelands.

 

Cultural Preservation and Ideology

 

To preserve their national identity, all three communities took similar measures. They founded Lithuanian, Latvian, and Estonian schools where children learned their native languages and history. Newspapers and magazines were actively published, playing a crucial role in uniting the diaspora and providing news from the West. The Lithuanians had greater printing capabilities and published more books. The Latvians and Estonians, being smaller, focused more on cultural events, song festivals, and folk dance performances. This was a form of resistance to Soviet policy, demonstrating that the Baltic nations existed not just on a map, but in the hearts of their expatriates.




 

Political Activism

 

Although the political activity of all three nations was significant, it had different emphases. The Lithuanians, as the largest diaspora, were able to concentrate more on creating global organizations, such as the Lithuanian World Community. Its goal was to unite all Lithuanians, wherever they were, and represent them on a political level. The political activities of Latvians and Estonians were more focused on specific projects and events in Chicago, aiming to collaborate with US politicians and media. All of them actively participated in protests and rallies that reminded the world of the occupation of the Baltic states.

 

Legacy and Modern Reality

 

Today, the second wave of immigrants stands as a living testament to strength and dedication. These communities not only preserved their identity but also helped the new wave of immigrants, who arrived after 1990, to settle in America. Although "Little Lithuania" and other communities are shrinking today, their legacy remains alive through cultural centers, schools, and the new generation that cares about the history of their parents and grandparents. This underscores that immigration is not only an economic experience but also a deep personal and cultural one that shapes a nation's destiny far from home.

 

Following World War II, the fate of Baltic immigrants in Chicago was defined by a delicate balance between preserving their cultural identity and integrating into American society. This second wave of political refugees, unlike their economically-driven predecessors, actively built robust community infrastructures—schools, cultural centers, and churches—to ensure their traditions, language, and history were not lost. They became a powerful force in the city, using their newfound freedoms to advocate for the liberation of their homelands. However, as decades passed, the original mission evolved. Subsequent generations, born and raised in the United States, faced the challenge of maintaining their heritage while fully embracing their American identity. Today, while the large, geographically concentrated communities have diminished, the legacy of this generation lives on through a network of cultural organizations, festivals, and commemorative events that continue to connect the diaspora with their Baltic roots.

 

Maištinga Siela


Žemėlapis. Koks didžiausias leistinas važiavimo greitis Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse?

 

Važiavimo greičio ribojimai Europos Sąjungos šalyse, nors ir turi bendrų bruožų, smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies ir kelio tipo. Nors daugumoje valstybių mieste ir gyvenvietėse taikomas standartinis 50 km/h greitis, užmiesčio kelių ir automagistralių taisyklės demonstruoja didesnę įvairovę. Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į kelio ženklus, nes jie yra pirminis greitį nustatantis šaltinis, galintis keistis dėl eismo sąlygų ar kitų aplinkybių.

Lietuva ir Latvija turi panašius greičio apribojimus. Abiejose šalyse gyvenvietėse galioja 50 km/h limitas, o užmiestyje – 90 km/h. Tačiau greitkelių ir automagistralių taisyklės skiriasi. Lietuvoje automagistralėse vasaros sezonu (balandžio 1 d. – spalio 31 d.) leidžiama važiuoti 130 km/h greičiu, o žiemos metu (lapkričio 1 d. – kovo 31 d.) greitis sumažinamas iki 110 km/h. Latvijoje automagistralių tinklas yra mažiau išplėtotas, o didžiausias leistinas greitis paprastai neviršija 100 km/h. Tai rodo, kad net artimos kaimynės gali taikyti skirtingas saugumo priemones.

 

Lenkija išsiskiria didesniu leistinu greičiu automagistralėse. Kol daugumoje ES šalių maksimalus greitis yra 130 km/h, Lenkijoje automagistralėse leidžiama pasiekti net 140 km/h. Tai yra didžiausias leistinas greitis visoje Europos Sąjungoje. Tuo pat metu, užmiestyje ir gyvenvietėse galioja panašūs greičio apribojimai kaip ir kitose šalyse – 90 km/h ir 50 km/h atitinkamai. Šie skirtumai atspindi skirtingą šalių požiūrį į kelių infrastruktūros pritaikymą didesniam greičiui ir eismo srautų efektyvumui.

 

Kitose Europos šalyse situacija taip pat įvairi. Daugelyje valstybių, įskaitant Prancūziją, Austriją, Italiją ir Ispaniją, automagistralėse įprastas greičio limitas yra 130 km/h. Ypatingą išimtį sudaro Vokietija, kurios kai kuriuose autobanų ruožuose nėra jokio greičio apribojimo, nors rekomenduojamas greitis yra 130 km/h. Tačiau vis daugiau Vokietijos kelių ruožų, ypač prie didmiesčių, taip pat turi pastovius greičio ribojimus. Ši situacija rodo, kad keliautojai, kirtę kelias ES sienas, privalo nuolat stebėti kelio ženklus, kad išvengtų baudų ir užtikrintų savo bei kitų eismo dalyvių saugumą.


Maištinga Siela

Žemėlapis. Europos Sąjungos šalys pagal plotą nuo didžiausias iki mažiausios: kelinta yra Lietuva?

 Sveiki,

 

Pateikiamas visų 27 Europos Sąjungos valstybių narių sąrašas, nurodant jų plotą ir stojimo datą, nuo didžiausios iki mažiausios pagal plotą.

 

Didžiausios ES šalys

 

Europos Sąjungos didžiausia šalis pagal plotą yra Prancūzija (551 695 km²), kuri yra viena iš šešių valstybių, įkūrusių ES pirmtakę, Europos ekonominę bendriją, 1957 m. Antra pagal dydį - Ispanija (505 990 km²), į ES įstojusi 1986 m. Trečioji - Švedija (450 295 km²), kuri ES nare tapo 1995 m. Po jų seka Vokietija (357 588 km²), viena iš steigėjų, ir Suomija (338 455 km²), prisijungusi 1995 m.

 

Vidutinio dydžio ES šalys

 

Šioje kategorijoje yra tokios šalys kaip Lenkija (312 696 km²), tapusi nare 2004 m. kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, ir Italija (301 340 km²), viena iš ES steigėjų. Toliau rikiuojasi Jungtinė Karalystė (243 610 km²), išstojusi iš ES 2020 m., todėl šis sąrašas jos nebeapima. Kitą grupę sudaro Rumunija (238 397 km²), įstojusi 2007 m., Graikija (131 957 km²), tapusi nare 1981 m., ir Bulgarija (110 994 km²), prisijungusi 2007 m.

 

Šalia jų rikiuojasi Vengrija (93 028 km²), įstojusi 2004 m., Portugalija (92 212 km²), tapusi ES nare 1986 m., ir Austrija (83 879 km²), prisijungusi 1995 m. Po jų seka Čekija (78 867 km²), į ES įstojusi 2004 m., Airija (70 273 km²), tapusi nare 1973 m., ir Lietuva (65 300 km²), kuri prisijungė 2004 m. ir pagal plotą užima 16 vietą.

 

Mažosios ir mažiausios ES šalys

 

Tarp mažesnių valstybių yra Latvija (64 589 km²), tapusi nare 2004 m., Kroatija (56 594 km²), naujausia ES narė, prisijungusi 2013 m., ir Slovakija (49 035 km²), kuri ES nare tapo 2004 m. Jų seka Estija (45 339 km²), įstojusi 2004 m., Danija (43 094 km²), tapusi nare 1973 m., ir Nyderlandai (41 543 km²), viena iš steigėjų.

 

Tarp mažiausių narių yra Belgija (30 528 km²), viena iš steigėjų, Slovėnija (20 273 km²), tapusi nare 2004 m., Kipras (9 251 km²), prisijungęs 2004 m., ir Liuksemburgas (2 586 km²), taip pat viena iš steigėjų. Mažiausia Europos Sąjungos narė yra Malta (316 km²), įstojusi 2004 m.

 

Šis sąrašas atspindi Europos Sąjungos įvairovę, kurią sudaro šalys, turinčios labai skirtingus geografinius plotus, bet dirbančios kartu, siekdamos bendrų tikslų.

 

Maištinga Siela


2025 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3



 

Maištinga Siela

Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8


 

Maištinga Siela

Filmas: "Kodas nežinomas" / "Code inconnu" / "Code Unknown"

 

Sveiki,

 

Nepaslėpsiu, kad esu didelis prancūzų aktorės Juliette Binoche gerbėjas, man ji prancūziško kino aktorystės etalonas. Taip pat mėgstu Michael Haneke režisūrą, jis išties yra sukūręs labai puikių ir intriguojančių kino juostų, pvz., „Pianistė“ (2001), „Meilė“ (2012) ir „Paslėpta“ (2005), kuriame taip pat filmavosi J. Binoche. Kitaip sakant, Binoche ir Heneke yra tai, ko paskutiniosiomis dienomis dairiausi kine, tad pasižiūrėjau, kad yra dar senesnis filmas pavadinimu „Kodas nežinomas“ (2000) (pranc. Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages). Kaip jau įprasta, kai jau daug gyvenime filmų pamatęs, jau ne visus spėju ir prisiminti. Pasirodo, filmą visgi buvau matęs kokiais 2007 ar 2008 metais, tad tam tikras scenas puikiai atsiminiau, tačiau pamačiau ir bendrąją filmo idėją, kurios galimai anuomet nebuvau permąstęs.

 

Filmas pasakoja apie Paryžiuje gyvenančius sudėtingo likimo imigrantus, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Iš tikrųjų pasakojamos dvi atskiros paralelinės istorijos, kurioms vieną dieną lemta persipinti tiesiog... ant sostinės šaligatvio. Pasakojimas gan padrikas, jo struktūra dėl montažo išėjusi, sakyčiau, eksperimentinė, todėl sudėtingai siejasi į vientisą kino idėją. Atskaitos taškas – itin pavykusi pirmoji scena, kada Ana susitinka su savo vaikino jaunesniuoju broliu Žanu, kuris nori pas ją apsistoti, tačiau negalėjo patekti į butą, nes nežinojo durų kodo... Galiausiai Ana nuperka jam bandelę, o pati skuba į aktorės darbą. Žanas numeta šiukšlę ant benamės, kurią stoja ginti imigrantas iš Afrikos, dėl ko įvyksta didžiulis konfliktas, įtraukdamas imigrantų iš visokiausių pasaulio kampelių sūkurį, o pastarieji nesusikalba kultūriškai, nes kiekvienas savo elgesį „matuoja“ savo supratimo lygiu, todėl negali susitarti, kas yra pagarba ir kiti dalykai.

 

Galiausiai rodomi intarpai iš Anos filmavimo aikštelės, kur ji filmuojasi trileryje, kurį montuoja su filmo kūrėjų komanda, taip pat rodoma benamės moters iš Rumunijos asmeninė imigracijos ir deportacijos istorija. Žodžiu, visi sukasi ir malasi savo socialiniuose burbuluose, problemose, darbuose. Režisierius nevysto labai intensyvių ir giliamintiškų vientisų naratyvų kaip, pvz., savo filme „Pianistė“, jis tiesiog žaidžia kino montažu kurdamas mozaikinį koliažą iš nuotrupų, rodydamas Paryžiaus šaligatvio įvykius kaip lemtingus, tačiau žmogaus akiai dažniausiai nepastebimus atsitiktinumus. Labai svarbus Paryžiaus imigrantų tautinis margumas, iš ko kyla, kaip jau sakiau, nesusikalbėjimai – filmas taip ir pavadintas „Kodas nežinomas“, nes nėra būdų ne tik ateiti į Anos butą, bet ir būdų komunikuoti su kitos kultūros, rasės, tautinės tapatybės žmonėmis, nes pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Kitaip sakant, žmonės yra šiame filme pasmerkti būti vieni kitiems svetimi ir tolti vieni nuo kitų, nors ir paradoksalu – jie tankėja, glaudžiasi viename dideliame mieste, tačiau neužtenka empatijos viskam suvokti ir prie visko prisitaikyti.

 

Šiaip filmą buvo sunku žiūrėti, tikėjausi geresnio įspūdžio, daugiau intrigos, besijungiančių sąsajų su pasakojimo fragmentais, tačiau įspūdis, kad bendroji susvetimėjimo problema pavykusi, tačiau įtrauka į patį filmą išliko netolygi. Įspūdinga scena pavadinčiau Anos kelionę metro, kai ją užsipuola agresyvūs kitataučiai provokatoriai, o ji iš visų jėgų stengiasi ignoruoti ir išlikti rami, o iš kitos pusės – šioji situacija būtent atspindi Anos sukurtos personažės filmuojame trileryje būseną, kaip ji nebegali išeiti iš netrukus sudegsiančio kambario. Tiesa, Haneke sukūrė optinę iliuziją, kad nebeaišku, kurios filmo dalys yra Anos gyvenimas, o kurios jos pačios gyvenimas, kitaip sakant, režisierius sulieja filmą filme tikroves ir išgauna lemtingų atsitiktinumų pilną paradoksalių sutapimų matricą, kurios kodas iš tiesų filmo veikėjams neperkandamas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1



 

Maištinga Siela

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"


Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela