Karo grobis
Sisteminis moterų prievartavimas Bosnijoje, 200 tūkst. išniekintų moterų Bangladešo nepriklausomybės kare 1971-aisiais, japonų siautėjimas per 1937-ųjų Nankino okupaciją – praėjusiame amžiuje pavyzdžių nestinga. Kas verčia ginkluotus karius – tiek nacionalinių armijų, tiek nereguliariosios kariuomenės vyrus – pulti civiles moteris ir vaikus? „Amnesty International“ atstovė Gita Saghal BBC teigia, kad būtų klaida manyti, jog prievarta prieš moteris yra seno kaip pasaulis „karo grobio“ dalis arba būdas patenkinti lytinį alkį. “Etniniuose konfliktuose lytinė prievarta dažnai tampa priemone agresoriams įtvirtinti savo socialinę kontrolę ir perbraižyti tautines sienas. Moterys yra laikomos bendruomenės globėjomis ir atsinaujinimo šaltiniu. Taigi jei viena grupė nori kontroliuoti kitą, jie apvaisina kitos bendruomenės moteris, nes tą laiko būdu sunaikinti priešišką bendruomenę“, - sako G.Saghal. Organizacijos “Gydytojai be sienų” („Medecins Sans Frontieres“) ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą lytinė prievarta kaip karo ginklas panaudota praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. „Bosnijoje sisteminis žaginimas panaudotas kaip tautinio valymo strategijos dalis, - rašoma jame. - Moterys buvo prievartaujamos, kad gimdytų serbų vaikus“. Ta pati taktika buvo pasitelkta Pakistano armijos „labai strategiškame puolime“ per Bangladešo nepriklausomybės karą 1971-aisiais, sako G.Saghal: „Jie sakydavo: priversime jus gimdyti pendžabų vaikus“. Šitaip tikimasi susilpninti priešiškos tautos vientisumą. „Amnesty International“ šiemet apkaltino Sudano vyriausybę palaikančius ginkluotus džandžavydų būrius, kurie Darfūro regione masiškai prievartavo moteris, kad nubaustų, pažemintų ir užvaldytų ne arabų kilmės grupes. Dėl puolimų moterys ir vaikai bėga iš namų, bendruomenės išyra ir plinta tokios ligos kaip AIDS. Lytinė prievarta taip pat naudojama destabilizuoti bendruomenėms ir skleisti baimei, teigiama „Amnesty International“ ataskaitoje. Kolumbijoje priešiškos grupuotės prievartauja, luošina ir žudo moteris bei mergaites, kad primestų „baudžiamuosius elgesio kodeksus ištisiems miesteliams ir kaimams“ bei sustiprintų savo kontrolę.
Nebaudžiami nusikaltimai
Lytinės prievartos naudojimas karo strategijoje nėra naujas reiškinys, tačiau dokumentuoti jis imtas tik neseniai – pirmiausia Kongo demokratinėje respublikoje, Kolumbijoje ir Sudane, sako G.Saghal. Netgi pasibaigus konfliktui jame dalyvavusios šalys nenori tirti veiksmų, kurie dažniausiai vertinami kaip individualūs prieš moteris nukreipti karo nusikaltimai, o ne karo strategija. Neretai konfliktų metu žlunga teisingumo sistema - valstybė būna nepajėgi bausti prievartautojus. Kitur moterys nenori skųsti savo užpuolikų, bijodamos viešos gėdos. Tarptautiniai teismai nagrinėjo kelis atvejus Ruandoje ir Bosnijoje, kur Fokos miestelyje musulmonės moterys buvo atiduotos į sekso vergiją, tačiau didžioji dalis prievartautojų lieka nenubausti. 200 tūkst. vadinamųjų „komforto moterų“, kurias japonai 1928-1945 metais jėga paėmė į kareivių sekso vergovę, atstovai iki šiol kovoja dėl kompensacijos. Pasak G.Saghal, moterys iš Korėjos, Kinijos, Taivano, Filipinų, Malaizijos ir Rytų Timoro buvo žiauriai priverstos užsiimti prostitucija, o ne savo noru kolaboravo su japonų okupantais. Ir nesvarbu, ar į moterį įremiamas ginklas, o po to ji išprievartaujama, ar išvežama į sekso vergiją – lytinė prievarta palieka žymę ne tik jai, bet ir visai bendruomenei. „Išgyvenusios prievartą patiria emocinę kančią, psichologinę žalą, fizinius sužalojimus, ligas, socialinį pasmerkimą ir daugybę kitų pasekmių, kurios sunkina jų gyvenimą“, - rašoma „Amnesty International“ ataskaitoje. - Moterų gyvenimai ir jų kūnai pernelyg ilgai buvo nepripažintomis karo aukomis“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą