Sveiki mielieji, taip jau išeina, kad savo straipsniukus ir pasisakymus rašau dabar dažniausiai susijusius su literatūra arba, kitaip sakant, rašau apie tai, kas man dabar yra aktualiausia ir įdomiausia. Taigi, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą ir tai jau bus skandinaviškoji literatūros pusė. Skandinavų literatūra labai vertinama Lietuvoje ir gausiai jos verčiama ypač iš švedų ir norvegų kalbų, dar retkarčiais ir iš danų. Johanna Thydell jauna švedų rašytoja. Jos pirmoji knyga „Žvaigždėtos lubos“, Švedijoje pasirodžiusi 2003 metais sulaukė palankių kritikų dėmesio ir ne veltui, nes tai išties labai stiprus debiutas. Lietuvoje šios atorės atitikmenys galėtų būti Vanda Juknaitė ir Laura Sintija Černiauskaitė, moterys kurios iš tikrųjų išmano subtilius žmogaus bendravimo ir jo vidinės psichologijos peripetijas. Thydell nepaprasta rašytoja, nežinau kaip jos antrasis romanas, bet šis paliko labai stiprų įspūdį ir nesistengiu slėpti savo simpatijos. „Žvaigždėtos lubos“ iš dalies priminė Jody Picoul romaną „Mano sesers globėjas“. Thydell romanas smūgiuoja tiesiai į paširdžius – paauglė, kuri pergyvena dėl savo brandos (mažų krūtų, neprasidedančių mėnesinių ir t.t.) gauna stiprų smūgį – jos motina serga vėžiu. Ji ir motina gyvena dviese, niekas nepadeda, motina kasdien vis silpnėja ir Jena (pagrindinė veikėja) prisižada sau, kad jeigu mirs mama, ji nusižudys. Motina tai nujaučia, negana prispausta ligos, per kurią kenčią protu nesuvokiamus skausmus, ji dar prisiima atsakomybę nepalikti dukters vienos. Nepaprastai subtiliai išjausti veikėjų charakteriai, nepaprasta motyvacija ir paauglės mąstysena tiesiog varo iš proto beskaitant, todėl verti ir verti puslapius viena po kito, tekstas sutirpsta savaime, o skaitytoje viduje individualiai, daugiau ar mažiau, manau, vis vien išliks kažkas, kas tikrai įstrigs ilgam ir nepaleis. Širdis net spurda skaitant tokius puslapius, kai jau visai merdinti motina prie Kalėdų eglutes kalba apie būsimas kitų metų Kalėdas, kaip neva ji su dukra darys tą ir aną, o juk taip akivaizdu, kad motina neišgyvens net iki Velykų. Nepaprastas praradimo jausmas gaubia visą apsakymą, Jane ignoruoja mamos ligą, regis visi ignoruoja akivaizdžiausius faktus, bet kartu ir žino, kad likimo iš tikrųjų nepakeisi. Autorė labai gerai žaidžia ir manipuliuoja veikėjų charakteriais ir suteikia stulbinamai realaus pasaulio fikciją. Teksto stilistika ir kalba nėra labai turtinga. Sunku apie kūrinio kalbą šnekėti, kai ji yra versta iš kitos kalbos, kaip žinome, vertėjai turi būti ypač lankstūs žodžio meistrai, kad pajėgtų išversti tinkamai ir surasti tinkamiausią lietuvių kalbos atitikmenį. Nesudėtinga, nepoetizuota ir savaime suprantama romano leksika puikiai atskleidžia psichologines subtilybes, kurios ir yra viso romano variklis. Nors romanas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti skirtas paaugliams, bet nė velnio, šis kūrinys toks gilus, toks daugiaprasmis, kad verta jį skaityti visiems. Kartais atsidūsti, perskaitęs kažką iš skandinavų literatūros, ir pagalvoji: „o kada Lietuvoje kažkas kažką panašaus parašys?“ Ir matau, kad lietuvių literatūros kritikai per aukštai žiūri į lietuvių literatūrą, nori per daug kitoniškumo visomis prasmėmis, o aš manau, kad laikas sugrįžti prie paprastų gyvenimiškų, aktualių temų, kurie sudrebina visą žmogaus sukurtą pasaulėlį. „Žvaigždėtos lubos“ yra kaip tik tokia knyga, kuri sukrečia, nepalieka abejingo ir pramuša aršių skeptikų širdis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą