2010 m. Vilniaus knygų mugėje viešėsianti švedų rašytoja Karin Alvtegen dažnai vadinama Skandinavijos detektyvų karaliene. Šį vardą jai pelnė penki jos sukurti romanai, išversti į 28 kalbas ir apdovanoti gausybe solidžių apdovanojimų. Visus juos – „Kaltė“, „Išdavystė“, „Dingusi“, „Gėda“, „Šešėlis“ – leidykla „Baltos lankos“ jau išleido ir lietuviškai. Bet kurį iš jų atsivertęs skaitytojas, pasak kritikų, taip meistriškai panardinamas į lemtingų aplinkybių tėkmę ir veikėjų išgyvenimų gelmes, kad būtinai ima žvalgytis ir kitų autorės kūrinių.
Išskirtiniame lrytas.lt interviu Karin Alvtegen pasakoja apie savo kelią į literatūrinę sėkmę, skaudžiausias asmenines netektis, kelionės į Lietuvą nuotaiką ir apie tai, ką reiškia būti garsiausios pasaulyje švedų rašytojos Astrid Lindgren giminaite.
***
– Rašytojos plunksnos ėmėtės dėl tam tikrų labai dramatiškų asmeninių patyrimų. Ar galėtumėte lietuvių skaitytojams papasakoti apie šiuos išgyvenimus ir impulsą rašyti?
– Prieš sukurdama savo pirmąją knygą „Kaltė“ (1997 m.) niekada nebuvau parašiusi nė vieno grožinės literatūros žodžio. Niekada net negalvojau tapti rašytoja. Tačiau kartais gyvenimą užgriuvusios krizės gali tapti didelių pokyčių priežastimis.
1993 m. mano vyresnysis brolis Magnusas, Švedijos karinių oro pajėgų naikintuvo lakūnas, alpinizmo pratybų metu nukrito nuo kalno ir susiknežino galvą. Kai suskambo telefonas ir man pranešė, kad Magnusas žuvo, nesupratau, kad tai buvo viena tų gyvenimo akimirkų, kai kalendoriuje atsiranda stora raudona linija ir viskas negrįžtamai pasikeičia. Negalėjau suvokti ir pripažinti to, kad aš negalėjau padaryti nieko, kas grąžintų buvusį įprastą gyvenimą.
Devintą mėnesį buvau nėščia – laukiausi savo antrojo vaiko, todėl su grynu išlikimo instinktu nustūmiau sielvartą šalin. Aš mėginau būti gera ir rūpintis visais kitais šeimos nariais. Šiandien žinau, kad tai nebuvo geras sprendimas, nes anksčiau ar vėliau turime atvirai pažvelgti į savo skausmą, kad ir kaip stipriai mėgintume to išvengti.
Trejus metus kovojau su manyje augančia tamsa. Trejus metus sulig kiekviena diena dariausi vis neramesnė, niūresnė, buvau išsigandusi. Aš sėkmingai slėpiau savo jausmus nuo šeimos ir draugų, kol galiausiai atsidūriau nuolatiniame emociniame bėgime. Jaučiau tik didžiulę, visą apimančią baimę. Nedaug tetrūko, kad atsidurčiau anapus ribos. Bet visa tai pasibaigė.
Po metų nemigos, krūtinės skausmų ir kvėpavimo sunkumų vieną kartą staiga nualpau ir susmukau ant grindų savo namuose. Buvau įsitikinusi, kad mane ištiko širdies priepuolis, tačiau ligoninėje atlikti tyrimai parodė, kad esu puikios sveikatos.
Panikos priepuolius kažkas yra apibūdinęs kaip sielos poreikį išsivemti, būtent tai mano siela ir darė. Šiek tiek pravėrusi duris į tamsą, kuri užvaldė mano dvasinį gyvenimą, grįžti atgal aš jau nebegalėjau. Šešiems mėnesiams man buvo suteiktas nedarbingumas. Aš nedrįsdavau iš buto net žingsnio žengti, jaučiau gėdą, kad nebegaliu kontroliuoti savo gyvenimo. Tačiau po kelių mėnesių vieną rytą prabudau turėdama galvoje vienos istorijos pradžią. Iš pradžių knygos parašyti neketinau, tačiau tiesiog pradėjau rašyti ir vis rašiau.
Tik išdėsčiusi visą istoriją iš mano prirašytų puslapių kiekio pastebėjau, kad parašiau ištisą knygą. Sulig tuo atgavau valią judėti pirmyn. Tikėjimo ateitimi, gyvenimo džiaugsmo atgavimo pojūtis buvo fantastiškas.
Žinoma, aš niekad negalvojau, kad buvo verta prarasti Magnusą, jei to reikėjo tam, kad atrasčiau savo gebėjimą rašyti. Jis amžinai bus mano širdyje, ir mes nepaprastai jo ilgimės. Kita vertus, esu labai dėkinga už tai, ko jo netekimo skausmas mane išmokė. Dabar aš žinau, kas mano gyvenime yra svarbu, žinau, kas yra tikrieji sunkumai, o kas – ne. Mano sielvartas taip pat mane išmokė, kad mirtis yra gyvenimo priminimas, kad mažytes gyvenimo akimirkas turime branginti, nes niekas nežino, kas bus toliau. Vienintelis dalykas, dėl kurio esame tikri ir kuris lydės mus visą likusį gyvenimą, yra pasekmės tų veiksmų bei pasirinkimų, kuriuos darome šią akimirką.
– Jūsų pirmąjį romaną leidėjai priėmė iš karto, o skaitytojai ir kritikai jį puikiai įvertino. Žurnalas HB jį iškalbingai pavadino „gąsdinančiai geru debiutu“. Ar tokia sėkmė jus labai nustebino?
– Taip, labai. Kadangi knygą parašiau pagauta impulso, tai nieko nenutuokiau nei apie tai, ko galiu tikėtis, nei ką reiškia tai, kai staiga tavo darbas yra vertinamas visuose laikraščiuose. Šiandien, nuo debiuto prabėgus 12 metų, iš mano naujųjų knygų tikimasi žymiai daugiau. Kartais juntu spaudimą ir žinau, kad daugybė žmonių puoselėja lūkesčius dėl to, ką rašau, ir rašydama aš išties labai stengiuosi, kad kiekviena knyga būtų vis geresnė.
Tačiau į savo rašymą niekada nežvelgiau kaip į tam tikrą auksinę karjerą. Niekad apie tai negalvoju strategiškai, vienu metu rašau vieną knygą ir esu labai dėkinga už tai, kad rašymui galiu skirti visą savo darbo laiką. Vis dėlto pagrindinė mano tapatybė nėra rašytojos tapatybė.
– Jūsų rašytojos talentui įdomų kontekstą suteikia faktas, kad žymiausia švedų rašytoja Astrid Lindgren yra jūsų senelio sesuo. Kaip ji reagavo į jūsų pirmąją knygą?
– Mano gyvenime buvo laikas, kai aš sąmoningai neviešinau mūsų giminystės. Taip buvo tuomet, kai aš staiga ir be išankstinio perspėjimo parašiau savo pirmąją knygą. Gebėjimo rašyti atradimas man buvo tarsi patekimas į paslapčių kambarį, kuriame anksčiau niekad nebuvau. Sykį jį atradusi norėjau jame pasilikti, tačiau be niekieno pagalbos, vien tik savo jėgomis. Galbūt būtų buvę natūralu paprašyti Astrid patarimo, bet aš to nepadariau.
Tik tuomet, kai leidykla, kuriai buvau pateikusi savo rankraštį, man pranešė norinti jį išleisti, aš paskambinau Astrid ir pasakiau jai gerąją naujieną. Ji, kaip ir kiti šeimos nariai, žinoma, buvo nustebusi. Sąmoningai niekada nepuoselėjau jokių ambicijų tapti rašytoja ir niekad nemėginau ką nors rašyti. Tad, suprantama, žinia sukėlė nemenką, bet smagų sambrūzdį.
Leidėjo paprašiau nė žodeliu neprasitarti, kokią giminaitę turiu. Man būtų buvę labai nesmagu, jei žmonės pagalvotų, kad mėginu pasinaudoti neprilygstamu Astrid vardu. Taip tęsėsi iki tol, kol išleidau savo trečiąją knygą. Tuomet aš sukaupiau drąsą su pasididžiavimu apie tai pasakyti žmonėms.
– A.Lindgren yra viena mėgiamiausių rašytojų ir Lietuvoje. Ar galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais kokiu įsimintinu jūsų tarpusavio bendravimo epizodu?
– Jei geranoriškumą laikysime charakterio bruožu, tuomet aš niekad nesutikau tokio žmogaus, kuris jo rodė tiek daug, kiek Astrid. Ji visuomet be jokio savanaudiškumo buvo pasirengusi suteikti pagalbą. Pagalba sprendžiant žmonių problemas visomis savo išgalėmis – ar tai būtų finansinė pagalba, ar paprasčiausias jos pasirodymas reikiamoje vietoje, buvo veikiau jos gyvenimo būdas.
Ji galėjo lengvai įsijausti į kito žmogaus situaciją ir nepriklausomai nuo to, ar jis yra giminaitis, draugas, ar visiškas nepažįstamas, visą savo energiją skirdavo sprendžiant jo problemą. Ir nesvarbu, ar ta problema yra didelės, ar maža – jei tik ji galėdavo padėti, ji padėdavo. Mano pačios gyvenime Astrid atliko ryškų vaidmenį.
Galima sakyti, kad Astrid pasirodydavo mano gyvenimo kryžkelėse. Pavyzdžiui, būdama dvidešimties iš savo gimtosios Huskvarnos, kur „Jonkoping Shire“ teatre dirbau vadybininke, persikėliau į Stokholmą planuodama rasti darbą viename jo teatrų.
Astrid manė, kad ši mintis yra kiek rizikinga, nes kas žino, kokiame pigiame skersgatvio teatriūkštyje galiu atsidurti? Galbūt ji turėjo galvoje perspėjimus apie prekybą baltaisiais vergais, apie kuriuos jai buvo pasakota visiškai kitomis aplinkybėms šešiasdešimčia metų anksčiau, kai ji pati kraustėsi į sostinę?
Tuo metu „Svensk Filmindustri“ kaip tik rengėsi ekranizuoti Astrid knygą „Padaužų kaimo vaikai“, ir ji paklausė prodiuserio, ar jis negalėtų rasti man kokio su tuo filmu susijusio darbo. Man užteko proto suprasti, kad vargšui prodiuseriui nebūtų buvę lengva atsakyti jos prašymui, todėl aš to filmo kūrimo metu stengiausi būti labai gera sarbuotoja. Turėjau įrodyti, kad esu verta man patikėto darbo ir tikriausiai aš kažkaip pateisinau lūkesčius, nes kino versle išdirbau dvylika metų. Vis dėlto duris į jį man atvėrė Astrid.
– Apžvalgininkai pabrėžia jūsų gebėjimą kurti labai įtikinamus psichologinius veikėjų portretus, dėl kurių skaitytojas į jų sąmonę žvelgia tarsi iš vidaus. Kaip jūs tai darote?
– Kai sirgau depresija ir po to keletą metų aš lankiau psichoterapijos kursą. Geriausia, ką duoda savęs pažinimas bei giliai tavyje slypinčių dalykų suvokimas, yra tai, kad tu ir kitus žmones imi suprasti geriau, mažiau juos kritikuoji.
Man svarbiausia yra sukurti įdomius, tikroviškos psichologinės gelmės veikėjus. Kai nerašau, skaitau daug negrožinės literatūros, ypač psichologinės ir socialinių mokslų – bandau daugiau sužinoti apie žmogaus protą ir elgesį. Suprasti savo knygų veikėjus, jiems prijausti – nors, žinoma, aš ne visada pritariu jų elgesiui – man yra svarbiausia.
Tuomet pasirinktą temą ir veikėjus mėginu supinti į užvaldantį, netikėtų posūkių kupiną pasakojimą. Kai rašau, man reikalinga tema, apie kurią galėčiau nuolat mąstyti, o neseniai suvokiau, kad visas mano knygas sieja viena tema. Visuomet kažkokiu būdu paliečiu neapsaugoto ir pažeidžiamo vaiko temą, tačiau mano knygose tą vaiką mes sutinkame jau kaip suaugusį žmogų, turintį savo gyvenimą ir santykius su aplinkiniais. Mane domina tamsieji žmogiškojo proto užkaboriai, mūsų baimės, mus valdančios jėgos ir tai, kas jas sukuria.
Žmogaus protas visiškai susiformuoja vėliau, nei jis gimsta. Pirmaisiais gyvenimo metais mūsų protas yra plačiai atvertas išorinei įtakai. Tuo metu jis taip pat yra labiausiai pažeidžiamas psichologiškai ir visiškai priklausomas nuo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų. Būtent tais pirmaisiais gyvenimo metais mes sužinome, kas yra meilė, įsijautimas, užuojauta, ir šias žinias mes naudojame visą likusį gyvenimą.
Neatsitiktinai žmonės, užaugę namuose, kuriuose buvo smurtaujama, dažnai patys būna smurtingi su kitais, o piktnaudžiavimą narkotikais ar alkoholiu matę vaikai patys tampa alkoholikais arba su tokiais žmonėmis susituokia. Mes linkę ieškoti aplinkos, primenančios tai, ką patyrėme būdami vaikais, net jei tai mums ir yra kenksminga, nes joje jaučiamės tarsi savuose namuose.
Mano knygos dažnai vadinamos niūriomis, tačiau iš tiesų aš rašau apie gyvenimą, apie mūsų veiksmų ir pasirinkimų pasekmes. Apie visa tai, kas nepasakyta ir perduodama iš kartos į kartą. Mes taip ilgai bandėme pakeisti pasaulį per didžiulius politinius judėjimus, bet aš vis labiau esu įsitikinusi, kad norėdami išspręsti dideles problemas pirmiausia turime pradėti nuo mažų. Mano įsitikinimu, į geresnį pasaulį mus atves saugūs, gerbiami ir mylimi vaikai.
– Jūsų romano „Dingusi“ idėja atsirado vieną ankstyvą spalio rytą metro stotyje jums pamačius benamę moterį. Ar paprastai taip ir gimsta idėjos jūsų knygoms – kasdienėje aplinkoje ar atsitiktiniuose įvykiuose?
– Labai sunku paaiškinti, kaip gimsta mano idėjos. Jos tiesiog staiga atsiranda – gal iš kokio pokalbio, nedidelio skelbimo laikraštyje, tai kažkas, apie ką galvojau ir pajutau poreikį perprasti. Sukaupusi pakankamai idėjų, prieš pradėdama rašymo procesą maždaug metus kuriu pasakojimą savo galvoje. Niekada nesusirašau knygos santraukos, kai galiausiai pradedu rašyti, turiu pradžią ir pabaigą, o tarp jų – gausybę pasakojimo detalių.
Dažnai pasakojimui besiklostant nutinka netikėtų dalykų. Kartais netgi materializuojasi nauji, mano anksčiau neįsivaizduoti veikėjai. Galų gale būtent šie veikėjai visuomet ir tampa knygos savastimi. Į juos dažnai žvelgiu kaip į dieviškąsias akimirkas, kai pasąmonė užvaldo kūrybinį procesą.
Kol neužbaigiu knygos, niekam, išskyrus savo vyrą, neleidžiu perskaityti nė žodelio. Pradėti rašyti naują knygą man yra tarsi leistis į ilgą kelionę. Žinau, kur keliauju, bet nežinau, kaip ten nusigausiu. Darbo metu pirmyn mane stumia tyras troškimas grįžti namo, bet gyva ir sveika galiu grįžti tik pabaigusi knygą.
– Knygoje „Išdavystė“ pasakojate apie vienas kitą ilgus metus mylėjusių žmonių santuokos krizę, o prieš dešimtmetį jūs ir pati išgyvenote skyrybas. Kaip ši skausminga asmeninė patirtis jums pasitarnavo rašant išgalvotą istoriją apie besiskiriančius žmones?
– Ji padėjo man suprasti baimę, kurią jaučiau, ir tai, kaip ji paveikė mano mintis bei elgesį. Tačiau knygoje neaprašomos mano pačios skyrybos. Aš ir mano buvęs vyras vis dar gyvi ir mes esame geri draugai. Aš tik norėjau suprasti, kodėl tiek daug skyrybų tampa tokiomis destruktyviomis.
Kadangi žmonės yra bandos gyvūnai, ir mūsų išgyvenimas visuomet priklausė nuo kitų, viena stipriausių mūsų baimių yra būti paliktam. Jei šią baimę pridėsite prie visos jūsų egzistencijos, visko, prie ko esate pripratęs, praradimo grėsmės, kuri per skyrybas tampa reali, tuomet drįsiu pasakyti, kad dauguma žmonių tokioje situacijoje labai išsigąsta. Ir aš esu įsitikinusi, kad išsigandę žmonės gali elgtis iracionaliai.
Man dingtelėjo mintis, kad kaskart, kai du žmonės aiškina, kodėl jie išsiskyrė, girdžiu dvi visiškai skirtingas versijas. Ir abu partneriai visuomet įsitikinę, kad būtent jo versija yra teisinga. Tai man leido suvokti, kad vienai ir tai pačiai pasekmei gali egzistuoti daugiau nei viena tiesa. Daugelis mano kalbintų išsiskyrusių žmonių į save žvelgia kaip į auką ir nenori analizuoti savo paties vaidmens tarpusavio santykiuose. Kur kas lengviau jiems kaltinti partnerį.
Manau, kad vienintelės aukos skyrybose yra vaikai. Kalbėjau su daugeliu suaugusiųjų, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie buvo vaikai, ir jie visi sakė, kad pačios skyrybos nebuvo didelė problema. Blogiausia, kai tėvai ir toliau metai po metų kurstydavo konfliktą, užuot su juo susigyvenę, diskredituodami vienas kitą ir mėgindami priversti vaikus būti jų pusėje.
Savo knygą „Išdavystė“ galiu apibendrinti vienu sakiniu: nėra nei bausmių, nei atlygių, tėra pasekmės.
– Nacionalinėje Švedijos enciklopedijoje apie save perskaičiusi, kad kuriate įtempto siužeto psichologinius detektyvinius romanus su sodriais veikėjų, ypač moterų, portretais, tuoj pat nusprendėte, kad pagrindinis kito jūsų romano „Šešėlis“ herojus bus vyras. Kuo jums skiriasi darbas kuriant vyrišką personažą nuo to, kai kuriate moteriškuosius?
– Visuomet laikiausi požiūrio, kad nepaisant socialinės ir kultūrinės aplinkos, tiek vyrų, tiek moterų sielų gelmėse slypi tos pačios varomosios jėgos ir tos pačios baimės. Nuo ankstyvos vaikystės draugavau tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis ir manau, kad man tai išėjo į naudą. Esu užauginta drauge su dviem broliais šeimoje, kurioje tėvai visiems mums suteikė vienodą auklėjimą su vienodomis teisėmis ir pareigomis. Aš pati turiu 16 ir 18 m. sūnus ir labai išmintingą vyrą. Užuot primygtinai laikiusis pasaulio padalijimo į moteris ir vyrus, apie visus aš noriu galvoti tiesiog kaip apie žmones.
– Apie pastarąjį romaną esate užsiminusi, kad jo siužetas susidėliojo per metus ir kad visą tą laiką galvoje jums kirbėjo vienas klausimas: „Kas iš tiesų yra tikroji sėkmė?“ O ar jums šis klausimas nekyla galvojant apie savo pačios pasiekimus, ypač dabar, kai esate vadinama Skandinavijos detektyvų karaliene, jūsų knygos išleistos trisdešimtyje šalių ir įvertintos daugybe apdovanojimų? Ir jei kyla, ar jau radote į jį atsakymą?
– Taip, turėjau priežasčių kelti klausimą apie savo pačios, kaip rašytojos, sėkmę. Gali skambėti keistai, tačiau su sėkme, kaip ir su nelaime, reikia kažkaip tvarkytis. Iš pradžių mėginau apsimetinėti, kad niekas nepasikeitė, bet dėl to jaučiausi prastai. Turėjau susitaikyti su tuo, kad kai kurie žmonės staiga ėmė į mane žvelgti kitaip, tai mane liūdino, tačiau dabar aš tai priimu kaip faktą.
Netekusi brolio, kentėjusi nuo depresijos ir prieš dešimtmetį išsiskyrusi patyriau pakankamai, kad žinočiau, kas man yra tikroji sėkmė. Tai yra vidinės ramybės suradimas, galėjimas stabtelėti bei žvilgtelėti į mažus gyvenimo stebuklus ir jausti už tai dėkingumą. Tikroji sėkmė gimsta širdyje ir sieloje arba, kaip pasakė Dalai Lama, tikroji sėkmė yra turėti laimingus namus. Patys svarbiausi mano gyvenime yra mano vyras ir du sūnūs, jie yra tikroji mano sėkmė.
– Lietuvos skaitytojai turės išskirtinę galimybę susitikti su jumis 2010 m. vasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. Ką žinote apie Lietuvą ir kokie jūsų lūkesčiai iš šios viešnagės mūsų šalyje?
– Aš išties laukiu savo viešnagės Vilniaus knygų mugėje. Tai bus mano pirmoji kelionė į Lietuvą. Girdėjau, kad Vilnius yra nuostabus miestas, ir tikiuosi, kad turėsiu laiko šiek tiek jame apsižvalgyti.
Vasarį vis dar rašysiu savo naująjį romaną. Viena šios knygos temų yra netolerancija ir mūsų baimė to, ko nesuprantame. Turiu prisipažinti, kad buvau nustebinta ir nuliūdusi, kai išgirdau apie Lietuvoje priimtą įstatymą, draudžiantį diskusijas apie homoseksualumą mokyklose ir bet kokias užuominas apie tai vaikams prieinamoje viešojoje informacijoje.
Manau, kad pasauliui reikia daugiau pakantumo, kad mums visiems reikia išmokti priimti religinius ir kultūrinius skirtumus ir mūsų pasirinktus gyvenimo būdus. Man bet kokia meilė tarp žmonių yra nuostabi, nepaisant jų lyties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą