Kai pirmą kartą išvydau vaizdo įrašą, kuriame tarsi senovės Romos gladiatoriai kaunasi du Kruonio gimnazijos moksleiviai, pagalvojau, kad man sapnuojasi. Susirinkusi publika, raginanti „duok dar“, „spirk į galvą“, atvirai džiaugiasi nesuvaidintu smurto spektakliu. Vienuoliktokas Eimantas ir dešimtokas Justinas – du Kruonio gimnazijos moksleiviai, po pamokų, netoli gimnazijos, nusprendę surengti neinscenizuotą „kovą be taisyklių“. Šiuolaikiškai. Būtinai su gausia publika ir visa tai filmuojančiais „operatoriais“. Su ovacijomis ir palaikymu. Tokie spektakliai - sparčiai plintantis ir populiarėjantis reiškinys. O smurtas mokykloje kai kuriems moksleiviams yra vienas iš nedaugelio vertingų dalykų mokymo įstaigose. Atrodo, kad publika tuo dar labiau suinteresuota už pačius besidaužančius jaunuosius gladiatorius. Ar smurtas netapo šiandienių moksleivių pramoga ir siekiamybe? Iš minėto įrašo galima susidaryti aiškią nuomonę, kad moksleiviai džiūgauja dėl kito skausmo. Kruonio gimnazijos direktorė, Rita Mikučiauskienė, vos sužinojusi, kokiu reikalu bus kalbinama, ramiai paaiškino, kad apie minėtą atvejį ji žino. Direktorės teigimu, tai iš miesto atėjęs reiškinys, nes abu moksleiviai-kovotojai yra atėję iš miesto mokyklų. „Vaikai sakė, kad mušėsi, nes nenori būti prastesni už kitus, - tokį paaiškinimą pateikė direktorė. – Mes iš karto sužinojome apie šį įvykį. Su vaikais kalbėjo klasių auklėtojai ir socialinė darbuotoja.“ Pasak jos, vaikai gailisi ir suprato blogai pasielgę. Tėvams informacija apie šį įvykį nebuvo pateikta. Tačiau konkretaus paaiškinimo kodėl, išgirsti nepavyko. Direktorė tik užsiminė, kad sunkių sužalojimų nebuvo ir tokie atvejai, jau ketverius metus jos vadovaujamoje gimnazijoje, yra didelė retenybė. Patys vaikai yra kiek kitos nuomonės. Ne vienas kalbintas moksleivis prasitarė, kad smurtas – Kruonio gimnazijos kasdienybė, tik formos svyruoja nuo paprasto pasikumščiavimo iki rimtų muštynių. Rita Mikučiauskienė tai kategoriškai paneigė, tvirtindama, kad nors smurto protrūkiai nėra labai reti, tačiau kalbėti apie tai, kaip apie visuotinį ir dažną reiškinį, neadekvatu. Kas turėtų spręsti panašias problemas? „Tam yra socialinė darbuotoja ir klasių auklėtojai“, - paaiškino gimnazijos vadovė. Galiausiai direktorė pareiškė, kad ji neįsivaizduoja, kodėl reikia rašyti “apie tokią istoriją”, ir, jos žodžiais, „pūsti burbulą“. Besipiktindama moteris leido suprasti: žurnalistas, kuris nori paviešinti ne visada mielus ir gražius nuostabios gimnazijos atspalvius, čia yra nepageidaujamas svečias. Kruonio gimnazijos mokytojai netryško noru kalbėti apie šį įvykį. Net drąsiausi. Tiesa gali per daug brangiai kainuoti. Ne vienas „Kruonio gimnazijos“ mokytojas, pasak vaikų, žinojo apie šį vaizdo įrašą ir patarė įrašo neplatinti, „kad niekas nepamatytų“ ir „nesužinotų“. Nes tai pakenks geram gimnazijos vardui, sukels bereikalingų rūpesčių. Kaip prasitarė ir Kruonio gimnazijos direktorė, jos vadovaujamos mokslo įstaigos vaikai dažnai susiduria su didesnių mokyklų vaikų patyčiomis „dėl provincialumo“. Todėl bet kokia dėmė gimnazijai gali būti labai skaudi. Tačiau ar vaikų nevisavertiškumo kompleksas, kurį jie bando išgyventi tapdami gladiatoriais ir kumščiais „kovodami už vietą po saule“ nėra tos baimės būti tokiu, koks esi, išdava? Ar bendras smurto troškimas nėra giliai viduje slypinčios baimės parodyti savo trūkumus pasekmė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą