Sveiki visi,
Taip, kažkada buvau pamišęs dėl teatro, tačiau kinas ir literatūra paskutiniuoju metu užgožė šią aistrą, nebeliko jam vietos, tačiau vėl ir vėl norsi į teatrą, į ložę ir stebėti spektaklius, aktorius, personažus, gyventi su Čechovu, gerti arbatos puodelius ir žiūrėti kaip šalia dūžta žmonių likimai. Visai neseniai aptikau interviu su aktore, rašytoja ir keliautoja Birute Mar (Marcinkevičiūte). Tiesą sakant, nesu matęs gyvai nė vieno jos spektaklio, tačiau jau kuris laikas labai noriu pamatyti, tačiau kiekvienam pagal galimybes. Galbūt ateityje ir pamatysiu, o ne tik ištraukas. Taigi aptikau Birutės Mar vieną straipsnį, tiesiog nieko per daug nekopijuosiu, tik išrinksiu nuostabias citatas iš pokalbių, kurios man sukėlė keistą jaudulį ir norą apsilankyti teatre. Kas nežino, tai primenu, kad Britutė Mar sukūrė tokius mono spektaklius (kai aktorius vaidina visą spektaklį tik vienas) kaip „Unė“, „Poetė“, „Žodžiai smėlyje“ ir t.t.
Birutė Mar apie būvimą scenoje: „Vis labiau suprantu, kad net nesvarbu, apie ką vaidini spektaklį, svarbiausia – per spektaklį padėti žiūrovui pajusti tą vidinę tylą, kurioje galima būti savimi. Man monospektaklis – lyg grojimas smuiku, muzikavimas. Arba, galėčiau pasakyti, – tai teatrinis žanras, esantis arčiausiai poezijos, tarsi scenoje rašomas eilėraštis.”
Birutė Mar apie būvimą scenoje: “Buvimas scenoje – tai nepaprastai jautri būsena tarp tavo ir personažo emocijų, tarsi oro akrobato ėjimas per lyną. Išėjimas iš vaidmens po spektaklio ir grįžimas į save – labai svarbus dalykas šioje profesijoje. Deja, to nemoko teatro mokyklose.”
Birutė Mar apie buvomą visuomenėje: “Visiems baisu atverti širdį, juk gali išjuokti, atstumti – tad, kad išliktume stipriais ir sudarytume nepažeidžiamo žmogaus įvaizdį, visi gyvenime neišvengiamai esame priversti dalyvauti toje grimo operoje.”
Birutė Mar apie aktoriaus profesiją: “Aš turbūt esu iš tos „senosios“ mokyklos aktorių, tai lėmė studijos Sankt Peterburge – idealistiška mano mylimo profesoriaus Maro Sulimovo nuostata: aktoriaus profesija – tarnystė. Pasišventimas, savęs aukojimas, deginimas. Turbūt net pernelyg buvau tai sureikšminusi, kažkada maniau, kad tai svarbiau už gyvenimo patirtis. Dabar, metams bėgant, jau žinau, kad asmeninė kelionė ir išbandymai – irgi labai svarbu, jie transformuojasi į kūrybą. Bet kūrybos sakralumas man iki šiol labai savas, artimas. Vidinė Tyla.”
Birutė Mar apie kūrinius, kuriuose daug sekso: “Vis labiau suvokiu sekso, kaip Dievo duotos dovanos, šventumą, paslaptį. Tai galimybė pažinti Dievą, vienovę.”
Birutė Mar apie pritapimą Lietuvoje kūrybos sferoje: “Man grįžus iš Sankt Peterburgo, kažkas, pamenu, pasakė: visi, kurie studijavo svetur, Lietuvoje nebepritampa, lieka vieniši. Bet kūryba savaime – vienatvė, tai ir jos išbandymas, ir laisvė.”
Birutė Mar apie keliones į Rytus: “Bet būtent Rytai man padėjo atrasti daug svarbių dalykų – vidinę ramybę, šviesą, Dievą. Ten dar tebetvyro kitokios vertybės, ten keliauji per tūkstantmečių mitus, religijas, tikėjimą, ritualus. Ten ypač aiškiai junti, kad viskas, kas žemiška, – taip laikina, trapu, greitai praeina, o tu esi tik dalis Kažko – didesnio už tave, iš tos jėgos gyveni, alsuoji, mokaisi mylėti. Iš ten – ir kūrybos versmė.”
Birutė Mar apie savąjį Dievą: “Kalbėti bijome turbūt todėl, kad tai – Paslaptis, didesnė už mus. Prieš ją nuščiūvame, jai anksčiau ar vėliau paklūstame. Tai Kažkas, esantis tavyje, visuose, aplink – alsavimas, tyla, užmerktų akių šviesa, vėjas... Meilė.”
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą