Sveiki,
Esminis klausimas, kuris mane kamuoja nuo vaikystės – ar galėčiau užmušti žmogų? Užmušti dėl kitų, dėl geresnio gėrio ir šitaip susitepti rankas, sąžinę. Ne, apie įvairius būdus negalvojau, gal perplėšti rankomis ir dantimis gerklę, nunuodyti, sugadinti automobilio stabdžius – vis tiek tai būtų žmogžudystė. Nužudyti žmogų – šventas nusikaltimas, kuris reikalauja didžiausios aukos – tavo paties žmogiškumo. Iš dalies esu užkietėjęs pacifistas, todėl užmušant žmogų reikėtų pereiti ne tik per žmogiškumo klausimą, bet ir savo paties prievartą prieš save patį.
Vaikystėje, dažniausiai šeštadieniais, ir būtinai žiemą, pjaudavo kiaulę. Tai įvykdavo kiekvieną žiemą, kartais net kelis kartus. Žiemą kiaulę pjaudavo dėl mėsos, nepatikėsit, kartą kiaulę pjovė vasarą ir aš tos mėsos negalėjau valgyti, jos skonyje nebuvo sniego ir to keisto pusnynų skonio, o mėsa, tiesą sakant, dvokė lyg pagedusi. Močiutė man pasakė, kad tai vasarinės kiaulės mėsa, suprask, todėl kitokia. Kiaulės pjovimo ritualas – sadistinis ritualas. Negalėdavau jo pakęsti. Visada stebėdavau pro langą, kaip prakaituoti vyrai ištempia kiaulę į lauką, šita vos sulaikoma, tada gretimo kaimo dėdė su išgaląstu peiliu durdavo į pasmakrę, į minkštą jos vietą ir to pakakdavo, kad pradurtų arteriją. Moterys po pagurkliu kišdavo katilus, kad į juos pribėgtų tiršto ir karšto kraujo vėdarams. Ne, jukos niekas negerdavo – pas mus nebuvo tai populiaru, bet baisiausias ne tai. Baisiausia – riksmas, paskutinis gyvulio švento Vito šokis, gulbės giesmė, tas klaikus žviegimas, kai supranti, kad tai mirštančios gyvulio žviegimas. Tai trukdavo apie dvi – tris minutes, tada kiaulė praranda balsą, jėgas ir ši stovi paslika, kol galiausiai krenta į kraujo balą visa tuščiavidurė ir bekraujė.
Kur kas mielesnis lavono mėsinėjimas – žarnos, kepenys, inkstai, nupjauta galva, visa tai ne tik kad nebekėlė jokio baisumo, bet atvirkščiai, kėlė romantišką smalsumą ir norą stebėti. Juk lavonas niekam nebaisus! Kraujas irgi! Žvėries dvasia jau Rojuje. Niekam abejonių nekyla, kad kiaulės dvasia neis į Pragaro įsčias. Dar ir dabar vis sugrįžtu į šeštadienio rytmečius, girdžiu žvėries žviegimą, kad net šuo būdoje susirangęs į embrioną lūkuriuoja, kada kiaulė iškeliaus į Rojų. Jau tada žinojau, kad niekada negalėsiu papjauti kiaulės. Jei negaliu papjauti kiaulės, kaip galiu užmušti žmogų?
Kam užmušti, jei galima sužeisti? Kad atsimintų tave visam likusiam gyvenimui. Sužeidimas yra tolygus priartėjimas prie to, kad reikalui esant gali ir užmušti. Vėl prisimenu tuos žudikus, kurie įkaitusiu lygintuvu kankino senelį, kad šis atiduotų paskutinius grašius. Žinoma, senelį po to užmušė, o pats kankinimo faktas ir žinojimas, kad tas senas krienas vis tiek mirs, tave daro savotišku dievu, valdovu Kaligula. Kodėl neparodžius savo valdžios? Kodėl nepažaidus su gyvybe ir mirtimi?
Jau pastebėjau keistą visuomenės tendencija ir šiokį tokį išsigimimą. Jeigu žmogų nužudo koks nors skustagalvis dėl pinigų, pilstuko ar cigarečių pakelio, tai nieko tokio, aišku, faktas, kad nužudė vis tiek baisus, tačiau kai, tarkim, motina nužudo savo vaiką, įmetusi jį srutų duobėn, tada visuomenė paklaiksta – ji juk žudikė! Juk svarbu kas ir ką žudo, vienus lengviau pateisinti, kitus sunkiau, bet vienoje plotmėje yra tas pats Dievo įstatymo pažeidimas – nužudymas. Tai koks po paraliais skirtumas, ar nužudė motina savo vaikus, ar vyras papjovė gatvės praeivį? Visuomenė skirtumą iš karto atseka, tačiau man tai atrodo vienas ir tas pats, juk galiausiai visi esame ar buvome kažkieno vaikai, esame atsakingi vieni už kitus – sesę, motiną, ar nepažįstamą praeivį. Mes patys esame vieni kitiems, nepaisant giminystės, kraujo, artumos ryšių.
Vaikystėje buvo labai jautrus. Man buvo gaila nukirsto medžio, buvo gaila genėjamų medžių, gaila alkano šuns, gaila pastipusio viščiuko, kritusios karvės, sužeistos kregždės, raišo kuino ir kitų gyvių. Pasaulis atrodė prie mirties slenksčio, nes aplinkui nebuvo gyvio, kuris nebūtų patyręs kančios. Kančia – tai nuostabus taurinimo instrumentas, sakytų man kokie filosofai, tačiau mes žinome, kad taip nėra. Sielos kančia ir fizinė kančia taip pat nėra vienas ir tas pats. Kančia – tai įžanga į mirtį, į galimybę nužudyti. Labai įdomu, kas atlieka autoanazę tiems mirtininkams lovose? Kas atjungia aparatus ir drįsta savas rankas susitepti mirtimi vien dėl to, kad tai leidžia įstatymas?
Mirtis – purvinas reikalas. Žmogžudystė tuo labiau. Prisimenu samurajų kodeksus. Jeigu tu gėdingai pralaimi kovą, tai turi paprašyti, kad priešininkas tau nukirstų galvą, nes imidžas ir reputacija tais laikais buvo svarbiau už gyvybę. Gėdingas samurajus – pasmerktas samurajus. Dabar kas mirtų dėl garbės? Garbė anokia čia vertybė. Gal dar atsirastų mirštančių dėl meilės, dėl laisvės, bet dėl garbės – nejuokinkim savęs ir pasaulio. Tiesa, o žudome nemažiau nei anksčiau. Tiesa, jeigu pripažinsime, kad aplink mus egzistuojantis pasaulis irgi gyvas – medžiai, gyvūnai, mineralai, tai suvoksime, kad net deguonies molekulę, kurią įtraukiam į plaučius, irgi yra aplinkos nužudymas, bet tai kaina, kurią mokame, kad gyventume. Tiesa, ar turi esmėje skirtumo, ar tu nupjausi medį ar papjausi šunį? Mūsų racionalus protas apie gyvybę turi susidaręs hierarchiją, nelyginant klaustų, kieno gyvybė yra svarbesnė. Bet jeigu tikėsime kitų religijomis, kaip antai indėnų, tai matysime, kad tiek medis, tiek paukštis vienoje plotmėje turi lygiavertę gyvybės sampratą.
Manau, iš dalies siauras gyvenimo supratimas, krikščionybė ir atnešė tamsiuosius laikus. Žinoma, dabar metu į mūsų valstybinės religijos daržą akmenį, tačiau tai tiesa. Mes ne tik išskiriame skirtingą gyvybę vertę tarp varlės ir stirnos, mes skirstome žmoniją į rases, tikėjimus, kalbas, lytį. Kai kurie iš jų antrarūšiai ir nusipelnę gyventi mažiau nei mes, sako visuomenė, nors esmėje visi esame žmonės. Tiek tas žmogus ir teturi to protelio.
Tikrasis žudymas prasideda mentalinėje plotmėje – galimybė pagalvoti apie kitos gyvybės atėmimą. Pradėdamas šią esė taip ir padariau – pirmiausia nužudžiau, po to mėsinėjau, o dabar pradedu suvokti. Žudymas pirmiausia yra ketinime, noruose, kad kitas mirtų bent jau mūsų iliuzijų pasaulyje. Kol turime protą, troškimus ir suvokimą, kas yra blogai, o kas yra gerai, tol neatsisakysime troškulio žudyti. Nesvarbu kaip ir vardan ko – mintimis, ginklu, dėl naudos, dėl garbės, meilės, cigarečių, dėl blogo oro, dėl to, kad nuobodu ar linksma. Priežastis nepateisina poelgio nei per karą, nei per meilę, kaip mėgsta sakyti anarchistai. Kitos gyvybės atėmimas – tai savo gyvasties nužeminimas, grįžimas į urvą, į akmens amžių, tačiau nereiktų slėpti, kad žudymas išlieka viena svariausių galimybių išlikti.
Netoli Kinijos, tiesa, dabar jau gerai ir nebepamenu kur, kareiviai trims metams izoliavo miestą, kuriame žaibiškai išseko maisto atsargos ir prasidėjo laisva koncentracijos stovykla – žodžiu: badas, maras, karas. Pasakojama, kad liesi anūkai ėjo su kirviais užmušti savo senelių, žinoma, maistui. Tai buvo metas ir laikas, kada kito mirtis reiškė kito gyvenimą. Ar tai moralu? Pateisinama? Žmogiškumas prarandamas, kai žmogus nori gyventi. Garbė nebelieka vertybė, tik ne ten, kai mirtis braunasi į tavo vidurius. Manau, kad tai nepateisinama, bet ir nesmerkiama, šiaip ar taip, esame visi iki sielos gelmių žudikai. Gailestis ir atjauta, dėkingumas kito gyvybei, štai, ko mus mokė pagonys, seną labai gerą tiesą, tai kas mus išriša nuo žmogžudystės kančios – be šių komponentų žudikas ir lieka žudiku, o tas, kuris nebeturi kitos išeities lieka išgyvenusiuoju, nepraradusio gyvasties.
Manau, teisinga yra pjauti kiaulę, valgyti jos mėsą ir būti dėkingam gyvuliui. Tik ar esam dėkingi sufasuotai mėsai, tai bedvasiai lavonienai, kurią nutrenkė skerdyklos elektra? Civilizacija pamiršta nužudymo dėkingumą, juk kai kas mirė tam, kad tu šiandien išliktum gyvas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą