Apėmė jausmas, jog kažkas negerai. Staiga. Nei šio, nei iš to. Kažkoks klaikus nerimas, nors langas tebėra langu, o ruduo toks pats nebaugus kaip ir vakar. Įsivaizduoju, kad kampe įsikuria molinis židinys ir medžiai spragsi ugnyje kaip stiklainyje tirštai uždaryti drugiai. Rodos, tas pats, kas buvo vakar, bet viduje kažkoks demoniškas embrionas, kažkokia atominė bomba, kuri tuoj sprogs ir nelyginant mazutas išsilies į mano plaučių alveolines vynuogių kekes. Galbūt tai kažkoks aitvaras, tas pats iš mitinių Lietuvos miškų ir girių atėjo manęs pažadinti ir kaip visada visko sujaugti. Galbūt... Nebenoriu rašyti. Nebegaliu to daryti. Dievas mane išmeta su mano paties leidimu ir paskatinimu iš Rojaus ir aš netenku savo raganiškų galių kurti. Jau nebe tas. Jau nebe.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą