2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Filmas: "12"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti rusų kino filmą „12“ (2007 m.). Sunku man su rusų kinu, nes paskutiniuoju metu visiškai jo nebežiūriu – man ten totali rusų mafija, tarsi pati kino industrija būtų prifarširuota mafijos ir kurtų filmą apie save pačius. Filmas „12“ pirmiausia patraukia tuo, kad čia pagaliau nėra mafijos pasaulio. Pagaliau! Ir dėkui vienam pažįstamam, kuris šį filmą parekomendavo.

Tiesą sakant, baiminausi rusų kalbos, sakau, gal per daug grubiai skambės šalia lietuviškų subtitrų, bet nieko panašaus. Filmas pasakoja apie 12 prisiekusiųjų, kurie užsidaro salėje ir sprendžia vieno berniuko čečėno likimą, mat, šis kaltinimas žmogžudyste. Pradžioje visi balsuoja, kad berniukas yra kaltas, tik viena ranka pakyla, jog čečėnas nekaltas. Filmo gale visi vienbalsiai nubalsuoja berniuko naudai. Tai psichologinis trileris, drama ir kartu karinis filmas. Filmas vystosi dviem šokom – tai, kas vyksta prisiekusiųjų salėje ir retrospektyvos pagalba grįžtama į Čečėniją, kur vyksta karas, o kare, kaip žinote, teisių ir tiesų beveik nėra, nes visi eina priekyje atstatę krūtines.

Iš tikro tai žavus filmas, jame daug paprasto rusiško ir mums giminingo humoro, o svarbiausia, kad jis natūralus, ne kažkoks sintetinis, koks būna amerikiečių filmuose. Labai keistai humoras dera ir su ta rimtimi – juk pasakojama ir berniuko gyvenimo istorija, kuri praktiškai yra žiauri karo kasdienybės apsuptyje. Režisierius Nikita Mikhalkov sukuria psichologizuotą dramą, atskleidžia vyrų charakterius, dėsningai pagal tam tikrą formulę leidžia jiems patrakti, kalbėti nesąmonės, o, priėjus kiekvienam herojuj skirta kritinį momentą, išlukšteną jį per jo skaudžia patirtį. Galbūt tai ir vienija mus, žmones, tai, kad mes visi esame suluošinti, visi turime žaizdų, keistų nutikimų, kurių gyvenime nepajėgiame suvaldyti, nes paprasčiausiai priklauso ne nuo mūsų, bet nuo aplinkos. Tyloje atsiveria viena didžiausių žmonijos vertybių – atjauta ir supratingumas, nepaisant politikos, rasės ar nacionalistinių nuostatų. Kartais filme atrodo žmogaus motyvacijos, kodėl berniukas čia nekaltas, labai vaikiškos ir juokingos, tačiau toje salėje, manding, vyko teismas ne berniukui, bet kiekvienam iš 12 narių prisiekusiųjų.

Labai graži paukštelio metafora, kuris įskrenda pro langą ir lūkuriuoja, stebi teisingumo procesą. Tačiau niekas už paukštį negali nuspręsti, ar jam čia skraidyti ar lauke, tai padaro pats paukštis. Taip ir gyvenime, prieš kažką teisdami, pasižiūrėkime, ar mes patys save esame jau nusiteisę.

Filmą rekomenduoju visiems, be jokio išskirtinumo.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Labai rekomenduočiau pasižiūrėti ir Lumet'o fimo originalą "12 Angry Man" - nereikia baimintis dėl rusų kalbos)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Filmas tikrai super.žiūrėjau tv versiją beveik 4 valandos. Tikrai vertas dėmesio

    AtsakytiPanaikinti