2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Filmas: "Žmonių vaikai" / "Children of Men"





Sveiki visi,

Šiandien tęsiu pačią populiariausią rubriką – kino filmai ir noriu pristatyti amerikiečių filmą „Žmonių vaikai“ (Chidren of men) (2006 m.). Iš tikrųjų šį filmą atsirinkau dėl puikios Julianne Moore vaidybos – šįkart ji atlieka trumpą, bet efektingą maištininkės vaidmenį. „Žmonių vaikai“ – tai filmas, kuris dvelkia apokalipsinėmis gairėmis. Kažin, dabar galvoju, ar daug yra filmų, kurie kalba apie mūsų žmonijos ateitį, kuri neturėtų apokalipsės spalvų? Negi iš tikrųjų visi einame į vieną – į išnykimą ir susinaikinimą? Negi neturime šviesios ateities? Kitas klausiamas – ar įdomu būtų žiūrėti filmą apie mūsų žmoniją, nematant didelių problemų?

Filme kalbama apie 2027 metus, kai kultūros dar labiau viena su kita yra susimaišiusios, tačiau atsitinka taip, kad jau gerus 18 metų planetoje nė viena žmonių moteris nebegali susilaukti vaikelio, nes kažkokia neaiški priežastis, kaip aiškina filmas, nebeleidžia mums pratęsti giminės. Jauniausias pasaulio žmogus – 18 metų ir dviejų mėnesių mergina. Koks atrodo pasaulis, kai jame nebėra vaikų, mokyklų, darželių ir idėjos, kad pasaulis rytoj ir vėl bus paveldimas. Ar tada iš tikrųjų ir galime gyventi posakiu „po mūsų nors ir tvanas?“. Sakyčiau, siužetas su pamąstymu apie žmonijos ateitį. Bet esmė tame, kad tame pasaulyje atsiranda viena moteris, kuri esanti nėščia...

Iš tikrųjų filmas intriguoja savo siužetu, bet geriausia yra pati filmo režisūra, nes kuriamos tokios ilgos vienareikšmiškos scenos, kurios savo įtaiga tikrai pranoksta daugelį filmų. Kad ir ta scena, kai važiuojama automobiliu ir kai žūva maištininkė – juk menas nufilmuoti tokią sceną, kuri atrodytų natūrali, įtempta, iš pradžių nekalta ir kelianti nenuspėjamumo jaudulį. Tokios scenos filmą „traukia į priekį“, po scenos būna atoslūgis, kažkoks natūralus nužeminimas, bet jis organiškai reikalingas filme, nes ir žiūrovas turi atsikvėpti. Puiki aktorių vaidyba, neleidžia paleisti dėmesio nuo pagrindinės siužeto linijos. O gražiausia man scenai, kai vaiko verksmas filmo pabaigoje trumpam kaip stebuklas, kaip mergelės Marijos naujasis sūnus sustabdo karo kraupumą, sustabdo kulkas, smurtą... Argi nenuostabu, kiek daug pasaulyje padaro mūsų vaikai? Vienareikšmiškai – stebuklas!

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.9




Jūsų maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą