2011 m. spalio 10 d., pirmadienis

Knyga: Domantas Razauskas "Takas į tylą"

Sveiki,

Tikriausiai šįkart turėčiau dėkoti savo draugei, kuri paskolino man Domanto Razausko eilėraščių knygą „Takas į tylą“, kurią 2010 metais išleido „Baltos lankos“. Šalia poezijos taip pat pridėtas ir dainų CD „Lietaus kambarys“, bet jo nesiklausiau, kadangi knyga buvo skolinta be CD, todėl pabandysiu apžvelgti tik Domanto Razausko eiles.

Iš tikro pradėsiu nuo to, kad Domantas Razauskas man kur kas geresnis atrodo kaip dainininkas, kuris moka įprasminti savo kuriamus tekstus. Kai paimi skaityti jo eiles, jos pasidaro truputį šaltos, blankios, juose mažiau intonacijos, jausmų. Mane patį nuolat nervina skaityti spaudoje vieną jau amžina kliše tapusią tezę – „jauno žmogaus eilės“, lyg skambėtų tarsi atsiprašymas; mat, jaunas, tai gal tik bando rašyti eiles, perdėm atsiprašom, jei nepatiko. Jaunystė ne privilegija, o senatvė ne liga! Perskaičiau per vieną vakarą „Taką į tylą“ ir pagalvojau, jog joje nemažai ir parako, ir visgi, pripažinkim, jauno žmogaus ieškojimai. Koks stebuklingai atjaunėjęs bebūtų Martinaitis ar Kajokas, na pripažinkim, per amžius taip neparašys, kaip parašė Razauskas.

Pirmas įspūdis – nepaprasta individualybė, sakyčiau, net šiek tiek vienišo žmogaus eilės, kurios laviruoja ant postmodernistinių ir senųjų tradicijų poezijos ašių. Razausko eilėse labiau dominuoja postmodernizmo tendencijos, nors tikėjimo ir dievoieškos troškulį, kuris iš esmės kamavo ir Rilkę, labai atsveria į XX amžiaus pasaulinę poezijos okeaną. Taigi dievoieškos sindromas kamuoja poetus ir rašytojus, o juk kaip svarbu susikurti sau stabą, Dievą, altorių, žinoma, tai nėra blogai. Didžioji dalis Domanto Razausko eilių būtent ir byloja apie Dievą kaip apie visatos kūrėją, bet kartu – dievaži, kaip dabar ir populiaru – „sumenkinti Dievą į dievą“ ir net retkarčiais jį padaryti menkesnį už žmogų. Juk Dievas yra žmogaus suvokimo ir jo protelio vergas, kitaip ir nepasakysi. Dievo ir pačios dievoieškos, tikėjimo motyvas yra vienas pagrindinių motyvų „Takas į tylą“ rinkinyje: „kai dievas sukasi vandeniu“; „ir melstis mums buvo neleista“; „laiveliu priartėjęs dievelis“; „mano tikėjimas išsigimė“; „lyg melždamas Dievo karvytę“; „mano dievas / taip ir neišmoko įsakymų / neišmoko kalbų“; „slapstaisi nuo Dievo, milinės“; „skriski iš čia, dieve, mano netapus“ ir kt. Taigi matome tikrai platų tikėjimo spektrą, kada lyrinis subjektas nepaprastai įnirtingai kažko ieškojo, kažkuo tikėjo, kažkuo buvo nusivilta ir vėl atrasta. Galbūt rinkinyje tik paskutinis eilėraštis „Keistas jausmas Petro ir Povilo“ yra visa ko susitaikymas, kažkokių netikrų dievų, iliuzijų ir religijų atsisakymas arba netgi jų sulipdymas, modifikavimas, hibridizavimas į visumą – „tu tas pats dieve / rodos kad ir kaip bežiūrėsi / dabar jau tas pats“ (p. 75). Rinkinyje atsispindi krikščioniškojo pasaulio dvelksmas, tačiau jis maišosi su mitologinio pasaulio priemaišomis, rytų religijomis bei kultūromis, o Dievas išlieka kaip visuma – „jau tas pats“.

Taigi dievoieška, manding, yra ta grandis, kuri aktuali buvo ir tradicinei XX amžiaus poezijai, tiek ir mūsų šiuolaikiniams poetams. Senąją tradiciją tęsia D. Razauskas ir per archetipus, per paraleles su gamtos pasauliu. Nemažais eilėraščių turi savo stichijas, o tai rodo, kad žmogus, kad ir kiek jis beieškotų, kur bekeliautų ir kiek bebūtų paveiktas technologijų, dar kol kas nenutrūksta nuo archetipų. Dominuojanti stichija – vanduo, kuris čia simbolizuoja ir gyvybę, ir kartu mirtį, apvalančia sakralią jėgą. Nemažai Razausko eilėse ir ugnies, po jos paliktų pelenų motyvas atsikartoja ne viename eilėraštyje. Oro stichiją ženklina dūmai ir vėjas. Žemė labiau akcentuojama ne kaip derlingas lietuviškas juodžemis, bet kaip smėlis, tikriausiai neatsitiktinai, nes smėlis nėra sėslus, kaip ir šiuolaikinis žmogus, jo pasaulėvoka, kuri keičiasi žaibo greitumu, taip pat nuolatos dreifuoja ir kinta. Apskritai eilėraščiuose labai mažai patvarumo, saugumo ir tvirtumo lyrinio subjekto įsitikinimų atžvilgiu. Kodėl taip yra? Tai susiję su mūsų laikotarpiu, kai žinios ir kitos kultūros yra mums nuolatos prieinamos, o dar baisiau – jos dar kasdien ir kinta. Žmogus nebegali tikėti mokslu, nes šiandien patvirtinta tiesa, rytoj jau tampa kita tiesa, todėl natūralu, kad eilėse išsiilgusiai žvelgiama į pačią gelmę – kur yra žmogaus prasmė ir kur esu aš pats toje prasmėje, kitaip sakant, ieškoma nekintančių prasmių ir tikėjimo nesugriaunamo fundamento.

Domanto Razausko eilės turi ir metafizinio valentingumo, nors jis yra, mano galva, saikingas, nepersūdytas siurrealistiniais vaizdiniais, nors kai kuriuose eilėraščiai jo taip pat apstu. Pagrindinis metafizinio pasaulio kūrimo instrumentas – sapno motyvas: „nagais krapštau korėtą sapno odą“; „skrebučių ir žemės sapnų išbarstytų“; „ir girtas sapnų muzikantas / jau mirė“; „kiek per sapną nubrendu“; „tikrovė tuščia, tik sapno niekada nepritrūko“; „o tu tik esi, o aš tik sapnuoju“ ir kt. Sapnas lyriniam subjektui matomai prasmingesnis ir įdomesnis, nes tikrovė, kaip paaiškėjo viename eilėraštyje, tėra tik tuštuma. Tikrovės netikrumo jausmas taip pat angažuotas, pvz.: „iš kūno plastmasėmis skiedros“; „ir laikas bus juodai baltas“ ir kt. Tai ryškiai siejasi su lyrinio subjekto dievoieškos priežastimis ir pasekmėmis.

Vienas ryškiausių Razausko poetikos bruožų – priešprieša, kuri labai ryški pirmajame eilėraščių dalyje „Maldos Sarbievijui“. Tiesą sakant, nieko naujo, nes pats Vincas Mykolaitis – Putinas, dar būdamas simbolistu, XX amžiaus pradžioje kūrė panašiu principu, tačiau Razauskas labiau šiuolaikiškesnis, jo priešpriešos labai vingrios, jos šalia viena kitos ir kuria įtaigias ir įdomias semantines prasmes, pvz.: „įvaikintas tėvas“, „didelių mažų poetų mirtys“, „lyg viltim nudurtas“, „grįžau tik dar labiau išėjęs“, „dabar jis byra į viršų“ ir kt.

Nemažai eilių, kurios yra dedikuotos draugams, kolegoms, artimiesiems – tai rodo patį autorių bendradarbiaujant, jeigu būtų galima taip šmaikščiai pasakyti, su „poezijos elitu“. Šį eilėraščio rinkinį vertinčiau kaip neblogą įnašą į dievoieškinės XIX amžiaus lietuvių poezijos indelį, kurių temos pabaigų nematyti horizonte nei galo, nei pradžios, bent jau tol, kol bus žmogus, tol bus ir noras ieškoti, o ieškant, tikėti, kad bus surasta.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą