Eilėraščiai apie rudenį (II dalis)

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu mano santykis su kūryba ypač konfliktiškas. Gal taip ir reikia. Sakau, kam šios nuotrupos dūlės mano kompiuterio saugykloje, jei galiu jas papublikuoti – juk vis vien niekur jų kišti neturiu. Juolab, kad pirmasis šūsnis kažkam tiko ir patiko. Šįkart iliustruoju vėl rudenį. Tai mano paties autentiškos nuotraukos ir eilės. Gal tiks ir patiks nuotaikai pakelti prie karštos arbatos ar kavos.

***

Smilgos nusilenkė žemei

Suplėko vienišos dulkės

Paskutinė gervė

Ir paskutinis ruduo

Išbėga į laukus

Susituokę

***

Užsidaro paskutinės aludės

Ir miestuose autobusai keliasi iš miego

Vėjas skaito nešdamasis vakarykštį laikraštį

Pasaulis paseno viena diena

Niekada nešventęs gimtadienio

***

Moneta gitaros oloje

Lūpos geria armonikėlės kraštus

Dulkėtas smuikas duslesnis

Rojelyje įstrigęs ruduo

Skambina keistą kutenimą

Gera gyventi paslaptimi

***

Stoties rajone vėl lyja

Už kampo kažkas šlapinasi

Viešas gyvenimas

Gatvės poezija

Pro atvirą

Rudens lapą

***

Rudens sakuros

Pamerktos juoduose vyzdžiuose

Sako tai žvaigždės

Pavargusių dievų

Tobulos klaidos

***

Dangaus prikritę šuliniai

Juose salamandrų šešėliai

Žaidžia mimikos teatrą

Žiūrėti ir žiūrėti

Į apsiverkusius vyzdžius

Nuo rudens druskos

***

Verks mergaitė

Pametusi dantuką

Ieškos kažkas grėblio

Užpustyto spalio rudenų

Kažkas atsibus šarmotais antakiais

Ir iškilnos tuščius viskio butelius

Bet nieko juose neberas

***

Medis

Man

Per

Galvą

Lapu...

***

Jūros išmesta

Balzganas kaip šerkšnas

Žuvies akis –

Įmyniau jas į pavargusį smėlį

Ir užspaudžiau tavo

Spalio akis

***

Ruduo už grotų.

Girdžiu – išrišimo prašo...

Indulgencijų nuorašai –

Tai degantys lapai,

Krentantys į rūdijantį vandenį,

Pilną atgailos

Ir apgailestavimo.

***

Tyliai gaišta žvirblis

Įstrigęs tarp dviejų

Lango stiklų...

Spalis ilgisi mudviejų

Uždarytas tarp

Rugsėjo ir lapkričio...

***

Aš tau šaligatvio

Subraukyto sąsiuvinio langeliais

Atlaušiu kaip šokolado plytelę

Ir pargriuvęs ruduo

Ištirps ant gomurio

Kaip gardėsis

***

Po skurstančiom obelim

Stovi apsnūdę automobiliai.

Sningančios bronzos monetos

Padeda užmerkti stiklus.

***

Skujų nulytas stogas.

Ant virvių nebėra skalbinių.

Tik spalvoti segtukai

Lyg Dievo auskarai

Skamba vėjyje.

***

Katės plaukai

Kiauruose slenksčiuose

Banguoja pasišiaušę.

Rudenio skersvėjai

Alsuoja palei čiurnas.

Nenustoju gyventi!

***

Viešnamyje tuoj prasidės

Šildymo sezonas.

Mergiotės vilnonėm kojinėm

Pasitinka miesto vaikėzus.

Šį rudenį atėjusius pirmąkart

Į suaugusiųjų mokyklą.

***

Ko juokias klevas,

Barstydamas juoką?

Atsiraitojusi žievė

Praleidžia lietų ir šaltį.

Ko juokias klevas?

Nesuprantu aš tos meilės

Ir rudens suprast negaliu.

***

Mėnulis – iškritęs Dievo dantis

Vis ryškiau ir ryškiau

Šypsosi pro dangaus lūpas

Tyliai obuoliams

Krentant į Dievo spjaudyklę

***

Medžiai meta ugnį,

Lieka tik anglimi

Tapyti kiauri skėčiai...

Ir dangus pro rėtį

Dulksnom tirpiną

Mėlynus lašinius.

***

Susmuko kryžiai –

Išaugo prekybos centrai

Ir ruduo neranda,

Ką nusipirkti

Savo vardo akcijomis:

„Rudeninis išpardavimai“.

***

Šįkart tebūnie ruduo.

Šįkart tegu vyras ištikimas

Lauks sugrįžtančios žmonos.

Šįkart ne balandžio, o spalio keliais

Grįš žmona iš Europos

Viešnamių ir aludžių.

Šįkart tebūnie ruduo.

***

Moterie, kodėl kerpi plaukus?

Aš nespėju jų šluoti kas rytą.

Moterie, kas tau atsitiko?

Kodėl lieki vien juodais vyzdžiais,

Pripildytais drungno dangaus rainelių?

***

Senelio žirgo kamanos –

Laukuose be žirgo...

Kažkas pasaulyje nesulaukia rudens.

Liūdno žirgo akių vaiduokliai

Suplūkusioje lietaus pievoje

Ieško prieraišumo...

***

Praskrostas vokas.

Išbirę žodžiai

Sugrįžta į vandenį

Ir suskyla į lietų,

Sudrėksdami valandas.

***

Cukruotas rytas,

Saldūs pūvantys lapai,

Garuojanti žemė

Ir rūko mauzoliejai

Balti kaip šmėklos,

Išgąsdintos gyvųjų.

***

Karmos ratai.

Metai iš metų.

Apsisuka ir sugrįžta.

Mūsų senstantys balsai

Išretėja lyg oras kalnuose...

Kasmet girdime rudenį

Aiškiau ir aiškiau.

***

Šukos pilnos

Rudeninių vėjų.

Mirusi sesuo dainuoja lėlėms,

Slampinėdama kiemo šešėliais.

Tu sėdi lapų upėse

Ir lauki jo iš viešnamių ir barų...

***

Juk viskas gerai,

Ruduo įsiskaudėjo

Ir tuoj nustos stebinti.

Juk viskas gerai,

Praėjo tūkstantis vilkų

Ir nė vienas neužgavo,

Ir nė vienas neįdrėskė.

***

Rudens vidurys...

Obuolys viduj dar nekirmija,

Bet sėklos tokios juodos juodos...

Susirangius gyvatė tyla

Brandina jaukumą

Kaip vyną.

Pirmąją dalį eilių galite perskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela