Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Medis“, kai kurie šaltiniai į lietuvių kalbą verčia tiesiog novelės pavadinimu „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ (The Tree) (2010 m.). Tenka sutikti, kad lietuviškas pavadinimas yra kur kas nutolęs nuo filmo centrinės ašies t.y. tėvo ale dvasia gyvenanti medyje. Filmo siužetas – tai šeimos susitaikymas su tėvo netektimi. Paprasčiau nebūna, tačiau susitaikymas ir yra didžioji tiek motinos, tiek vaikų drama. Sakyčiau, drama visai vykusiai nufilmuota, labai stipriai angažuota gamtos ir žmogaus paralelė. Ką jaučia gamta, šiuo atveju medis, kuris hiperboliškai personifikuotas, tą patį jaučia ir gyvieji t.y. žmonės.
Filmas nufilmuotas Australijoje, todėl ir jis atsiduoda Australijos gamta. Apskritai filmas šiek tiek siejasi su kitu filmu „Gyvenimo medis“, tačiau čia jis turi aiškiai ribotus simbolius, nepalieka beveik jokių neaiškių klausimų. Filmas ir siužetinė slinktis, man asmeniškai, buvo šiek tiek nuobodoka. Aišku, graži mintis, gražus ir įspūdingas medis, skaudi netekties ir susitaikymo problema, tačiau kažko man baisiai trūko, kažko buvo per daug. Turėčiau tai įvardyti, bet tai tikriausiai intuityvūs dalykai, kai geri ir neatsigeri iki galo, taip ir su šiuo filmu.
Jau kokį trečią kartą daviau šansą mane sužavėti prancūzų kilmės aktoriai Charlotte Gainsbourg, bet dievaži, tikriausiai ne mano aktorė. Kritikų vertinama dar nuo „Džeinės Eir“ laikų, tačiau kažkas man su šia aktore nenormalu. Nejaučiu nieko iš jos pačios. Taip, ji atseit natūrali, bet visi jos vaidmenys su kažkokiu keistu statiškumu, tarsi keistu sukaustytu ledu būtų atliekami. Pati interviu metu yra sakiusi, jog jos tikslas daugiau nei suvaidinti natūraliai, tačiau man jos vaidmenys visada lieka šaltos, neprijaukintos mįslės.
Abejotina buvo ir vaikų psichologija. Na, gerai, tą mergaitę, kuri gynė medį kaip tėvo dvasios buveinę užskaitau, tačiau dialogai kai kurie siaubingi. Ypač tai, kada aštuonmetė mergaitė moko motina kaip reikia gyventi. Visiškai nejaučiau, jog personažas būtų vaikų motina, veikiau, ji kaip vyresnioji sesuo. Kažkaip tie baltapūkiai vaikiukai nedera prie Charlottes vaidmens. Man toks nesusikalbėjimas ir nenatūralūs dialogai. Šiaip filme trūksta ryškesnio kulminacijos taško, kaip iš dramos, aš visada reikalauju maksimaliausio užpildymo, nes tai vienas rimčiausių žanrų kine. Aišku, išlaikoma šiokia tokia mistika, paslapties dalelė, atskleidžiamas sentimentalumas per daiktus ir simbolius, o pačių veikėjų charakteriai taip pat nelieka statiški – moteriškė išsikapsto iš depresijos ir nuovargio, mergaitė susitaiko su nuverstu medžiu. Ar bereikia dar kažko? Gamtos sugretinimas su žmogumi ir peizažiniai intarpai – tai stipriausios filmo pusės.
Filmą rekomenduoju atsargiai, nes tikrai jis ne visiems patiks. Tikriausiai subtilių dramų mėgėjams, bet ir tai negaliu pasakyti, kad filmas aukščiausios prabos, nors užmojis buvo gan didelis, o ir nemažai padaryta.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą