Sveiki visi,
Na juk būna, kada netyčia imi ir atrandi kokį nors mielą sau eilėraštį ar poetą. Skaitai ir skaitą tą eilėraštį ir niekaip negali atsiskaityti. Kažkur užkoduota prasmė, jausmas, vaizdai... Viskas susigeria į jusles ir tada pajauti, kas iš tikrųjų yra eilėraštis ir kuo jis žavus. Šįkart noriu pasidalyti keliais Jono Strielkūno keletą eilėraščių, kurie įsižėrė į sąmonę:
***
Tai ne meilė — tik vėjo švilpimas
Pro eglinės tvoros pinučius
Tai tik motina šaukia užkimus
Pro nesančio sodo medžius.
Tai ne meilė — tik sunkiai sugirgžda
Juodas klevas, iškėlęs šakas.
Tik pro tižų, įmirkusį žvirgždą
Atklampoja prie durų kažkas.
Ir įžengia į nesantį namą,
Ir kepurę nupurto lėtai,
Ir išgirsta, kaip laikraščiai šlama,
Užklijuoti ant sienų kadai.
O po to tyliai žvelgia į lauką
Pro nebesančio lango stiklus
Tai ne meilė — tik temstant išauga
Sieloj liūdesio medis kuplus.
Tik suklinka šlapiuos vasarojuos
Tamsoje pasiklydus griežlė.
Tai ne meilė — tik palietė kojas
Asloje prasikalus žolė.
1979 -1983
Kantrybė
Taip indai sudužta ir tieka tik šukių krūva –
Neieškomos niekieno mažytės Pompėjos.
Taip krinta žemyn nuo kaladės galva
Ir liaunas iš karto sopėjus.
Taip skiriasi žmonės, taip miršta vardai ir laikai,
Taip dega miškai ir smėlis užpusto valstybes.
Ir darosi keista, kad gyvas ir sveikas likai,
Po lašą išmokęs kantrybės.
Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą