Sveiki visi,
Šįkart Jonas, sėdėdamas ant klozeto, galvojo, kaip skausmingiau nukankinti žmogų. Sunku, galvojo Jonas, tai daryti. Juk tai šėtoniškai sunkus darbas! Juk tai ne tas pats, kas nupjauti Telšiuose kieno nors galvą ir pamauti viešoje vietoje. Jonas trinktelėjo galvą į tualeto duris – mažoje kabinoje sėdint galima pasiekti visas keturias sienas galva – atradimas vertas Platono paminklo. Ir staiga šovė jam mintis!
Senovės Kinijoje, prisiminė Jonas, paleisdamas iš vidurių gniaužtų tai, ką turėjo paleisti, senovės Kinijoje žmones kankindavo bambuku. Bambukas per dieną gali užaugti net iki pusantro metro. Vargšą žmogelį nurengdavo, pasodindavo ant mažo bambuko auglio, o šis į išangę sau tyliai ir augdavo. Kokie žaginami skausmai turėjo kamuoti nelaimėlį. Vakarop bambukas peraugdavo kiaurai žmogų... Pelnytas kankinimas ar ne, bet Kinijoje kaip niekad tuo buvo rūpinamasi. Arba štai pririšdavo keturiomis prie žemės ant skruzdėlynų, skruzdės taip sugeldavo, ir nuėsdavo net mėsą, ką jau sakyti, kai įrėpliodavo į akis ir jas išgrauždavo. Ak, tie sentimentalūs kinai, ko tik jie neprigalvojo per savo egzistavimą...
Bet juk sėdėti ant klozeto, tai ne ant bambuko, pagalvojo Jonas, ir nuleido vandenį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą