Filmas: "Jelena" / "Elena"

Sveiki,

Iš karštosios Ispanijos šįkart keliuosi į mums artimą Rusiją ir jos filmą. Akiratyje rusų drama „Jelena“ (Elena) (2011 m.), kuri dalyvavo šiuometiniame „Kino pavasaryje“, taip pat yra „Ypatingas žvilgsnis“ kategorijoje Kanų kino festivalyje laimėjusi žiūri prizą. Ir iš tikrųjų stebina mane tas šiuolaikinis rusų kinas, nors vis tiek turiu tokį išlaikęs mafijozišką šabloną, kad Rusijoje per daug tų filmų apie mafiją ir kriminalus, o šis filmas išties išskirtinis – ramus, pavasariškas, permainingas, charakteringas ir pakankamai dramatiškas. Puiki Nadezhdos Makinos vaidyba buvo išties pritrenkianti – harmoninga, motiniška, jautri ir kartu galinti padaryti bet ką. 

Iš tiesų filmas vietomis man primena kadais „Skalvijoje“ matytą Beniliukso šalių kurtą filmą „Irina Palm“, močiutę, kuri įsivėlė į žemo seksualinių paslaugų tinklą – masturbuodavo vyrų genitalijas pro skylę tamsiame kambariuke, kad už atlyginimą padėtų sunkia liga sergančiam anūkui. Šįkart personažas Jelena, gal reiktų sakyti Elena, kažkaip keistai ją išvertė „Kino pavasaris“, patenka į panašią situaciją kaip Irina Palm – ji imasi kraštutinumų, kad padėtų vargstančiam vaikui ir anūkui iš pirmosios santuokos. Iš pradžių maniau, kad ir ji griebsis seksualinių paslaugų, bet siužetas pakrypo visai kitaip, nei tikėjausi. Ir iš tikrųjų jos planas pavyksta, tačiau, manau, ne tik man, bet ir visiems, sukyla kažkoks kartėlis, nepasitenkinimo jausmas, nes išjauti, kad anūkas ir Jelenos sūnus, kuris tik srebia alų iš šaldytuvo, kažkaip nenusipelno tos beatodairiškos motinos pasiaukojimo. Manau, kad filmas ir yra apie tai, kokia besąlygiška motinos meilė, kuri aplenkia visas ydas, įveikia sunkumus, pasiaukoja vardan mylinčių vaikų.

Stipri režisūra. Iš pradžių gąsdino lėtas Jelenos gyvenimas, užuolaidos traukinėjimas ir gyvenimas prabangiame bute, tačiau, kai ima ryškėti problema, filmas pasidaro išties labai įdomus ir gyvenimiškas. Filmas filmuotas pavasarį, taip ir primena man Vilnių, kai kurios gatvės, jaunimo miesto kultūra, daugiabučiai – viskas taip primena Lietuvą, atrodo, kad aš iš tikrųjų atsidūriau kovo mėnesį sostinėje, bet kartu ir nugyvenau Jelenos tam tikrą gyvenimo atkarpą. Kokia ta laimė? Būvimas kartu. Manau, Jelena ir gavo tai, ko norėjo. 

Beje, labai jau ryškus garso takelis – liūdnosios ir sprangios violončelės labiau padeda įsijausti į vidinį dramatišką Jelenos gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela