Sveiki visi,
Šįkart noriu pristatyti kino filmą „Namas girios glūdumoj“ (The Cabin in
the Woods) (2012 m.). Tai vienas naujesnių amerikiečių siaubo filmų, kurios,
tiesą sakant, ir nebūčiau žiūrėjęs, jei ne keli užtikti kritikų straipsniai
apie šį filmą, o ir IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, neleido
prabėgti pro šalį. Ką aš galiu pasakyti? Gal ir nieko, jeigu ir būčiau
prabėgęs, tikriausiai nieko nebūčiau praradęs.
Mano seansas prasidėjo gan pakiliai ir nuotaikingai, bet greitai subliuško
po penkių minučių. Žadėtos staigmenos nesulaukiau. Filmas prasidėjo topiškai –
būrelis studenčiokų savaitgalį susiruošia į gamtą pastovyklauti su alumi ir „žolyte“.
Pagalvojau, Dieve, kur aš tai mačiau? „Penktadienis 13 – oji“? „Edeno ežeras“? „Lemtingas
posūkis“? „Spjoviau ant tavo kapo“? WTF? Vėl tas pats per tą patį. Ir visą
valandą galvojau, kad drėbsiu šį filmą lauk, nes nebegaliu žiūrėti tų klaikių
iš po žemių lendančių zombių ir kvailai neįtikinamų ir „Bado žaidynes“
primenančių stebėtojų būrio, neįtikinamų siaubo scenų. Likusiame pusvalandyje
iki finišo pagaliau įvyko žadėtasis kritikų lūžis, herojai patenka po žeme ir
patiria tikrąjį siaubą, bet tiesą sakant, koks ten siaubas, nors yra ir gražių
specialiųjų efektų.
Suprantu filmo kritikus, kuriuos galbūt nustebino filmo struktūra – staigus
ir netikėtas siužeto lūžis filmui lėtai slenkant link pabaigos – tai pabėgimas
nuo nusibodusių ir specialiai kurtų siaubo filmų stereotipų, tačiau man toli
gražu neužteko to paskutiniojo pusvalandžio, kad jis atsvertų valandą
nuobodžios ir velniai kiek jau kartų matytos pradžios. Manau, labai smarkiai
rizikuota, nes tikrai tikiu, kad daug kas išėjo iš kino salės taip ir
nesulaukęs lemtingojo lūžio. O lemtingasis lūžis irgi ne stebuklas, jis
neišgelbėjo filmo, siaubas liko „muiliniu“ siaubu ir truputį perdėtas ir per
daug kruvinas, įtampos ir jausenos kažkur pamirštos filme, lieka daug raudono
dažo ir finalinis paaiškinimas, kad ale tamsos dievams reikalingos aukojimo
apeigos. Moralas nuobodus ir neoriginalus, išvados nuvalkiotos, reginio mažai,
įtampos pabaigoje tik vienas gramas, herojų stereotipinis bukumas erzina iki
pat finalo... Nežinau, vaikeliai, manęs šis filmas nepaėmė. Bet neabejoju, kad
atsiras, kurie varvins seilę ir kuriems patiks – tai skonio pasirinkimas, o dėl
jo, kaip sakoma, nesiginčijama. Nors...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą