Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti filmą „Pasitikėjimas“ (Trust) (2010 m.). „Draugų“
žvaigždė David Schwimmer imasi režisieriaus amato. Na, jau seniai ketinau
pažiūrėti šį filmą, intrigavo pedofilijos tema ir va, neseniai aptikau titruotą
lietuviškai, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Iš tikrųjų prisipažinsiu,
kad iš filmo tikėjausi kažko daugiau, tikėjausi didesnės įtampos, kitokio
kalbėjimo šia tema, nes vietomis man priminė vidutinę amerikiečių melodramą – popieriaus
taršymai, kolionės, nesutarimai, susitaikymai. Praktiškai vien tik susitikimas
su apgaulinguoju pedofilu ir buvo intrigos kulminacija, o visas tas maniakiškas
tėvo keršto troškulys man priminė Lietuvoje visų žmonių susitriedimą dėl Kedžio bylos ir žymiosios mergaitės.
Filmas dviprasmiškas, jį galima žiūrėti kaip didaktinę priemonę – kaip elgtis
ir kaip nesielgti atsitikus panašiems dalykams. Kita filmo pusė – tai emocinis
pasipiktinimas į jūsų emocinį rezervą, tai kylantis perdėtas šleikštulys ir
teisingumo troškulys, kas dabar ir vyksta Lietuvoje – masiška neapykanta
pedofilams, pamirštant aplinkinį gerumą vieni kitiems. Filmas skrupulingai
atpasakojo pedofilijos padarinius – nesantaika, pykčiai, ašaros, paguoda,
gaudynės ir visa serija nuspėjamų grandininių psichologinių reakcijų. Man asmeniškai
nieko tame filmo nėra šokiruojančio, įtampos neišlaikė ir kažkaip viskas
subanalėjo – tapo kažkoks populistinis siužetas su vidutinišku realizavimu bei
opia visuomenine problematika, todėl filmui įsibėgėjus pradėjo darytis
nuobodoka, pasijuto ištęstumo efektas. Nepajutau to emocinio efekto, kurio taip
norėjosi, nepajutau dvasinio sukrėtimo herojų gyvenimuose, kažkoks kalbėjimas
apie kalbėjimą ir nepaisant to, tikiu, kad tokios tematikos filmai vienaip ar
kitaip sukrečia žmones. Bet be problemos bylinėjimo ir demonstratyvaus noro
atkartoti gyvenimo sopulius klišinėje raiškoje filmą padaro tik didaktiniu,
tinkančiu rodyti mokykloms, tačiau meninės vertės labai pristokota.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą