Kaip rašyti aktualijų CV?

Sveiki,

Šiandien Klaipėdoje atskilusi lytis nunešė 7 žmones ir niekas nepaklausė, ko nori mergaitė! Per pusmetį mūsų lietuviška visuomenė paseno, dabar jos amžiaus vidurkis 41 metai, o juokingiausia, ne, gal labiau graudžiausia tai, jei sulauksiu pensijinio amžiaus, šis skaičius bus toks aukštas, kad paprasčiausiai nebus pensijų ir reikės naujos sistemos. Žinoma, jei Venckienės katė nebūtų dingusi mistinėmis aplinkybėmis, galėtume teigti, kad Darbo Partija visgi klastojo rinkimų balsus, tokiu būdu užsitraukdama Biblijonio kerštingojo Dievo rūstybę. Cha! 

Jeigu būtų mano valia, aš išardyčiau primontuojamą Šimonių Ingridos krūtinę ir jau dabar pradėčiau kamšyti euro zonos skyles, štampuoti speneliais erotinius laiškus Kalėdų Seneliui ir prašyti geresnių metų, kurie vis ateina prastesni ir prastesni. Beveik pritariu savo mirusiai močiutei, kuri vis sakydavo, kad anksčiau gyventi buvo kur kas geriau, nesvarbu, kad sunkiau. Tą galvoja ir mano senelis, kad „prie ruso“ buvo mums labai gerai, nors aš kategoriškai – grybauskaitiškai nukertu, kad peza nesąmones ir nieko geriau už šio amžiaus, epochos ir nepriklausomybės beprasmybę, nieko geriau už nesibaigiančią Kedžio bylą, Kubilių, politiką, Mūtą Reilutytę bei smagias sirgalių ašaras, prakišus dar vienas rungtynes. Gaila tik gero šaldytuvo, krentančio iš studentų bendrabučio ketvirto aukšto, gaila nebent pačių senelių, nes jie nežino, kokiais tuštybių laikais gyvena, gaila, žinoma, ir mistinėmis aplinkybėmis dingusios Venckienės katės. Ar matėte ją? Tokią pusiau ryžą „Kisę“? Ne? Gaila.

Ir visgi, senstame linksmai, turime begalės rūpesčių, dar turime nelegalizuotą prostituciją, bet visada žinome, kur jų rasti, iškilus eksremaliais atvejais. Ei, ir nebebijokime, šiaip ar taip, viskas bus gerai. Bus gerai šiais metais, šį dešimtmetį, bus gerai ateinančioms kartoms, per kuriuos pagaliau susikryžminsime su naujomis rasėmis iš kosmoso – juk ten tiek daug gyvybės. Štai per paskutines savaites pasirašė tūkstančiai savanorių, kurie norėtų ir galėtų Marse įkurti pirmąją koloniją, be galimybės grįžti į Žemę, mėlynąją vandens planetą. Ne, Marse nenorėčiau gyventi, nenorėčiau palikti Žemės, kai dar nenuvažiavau pamaitinti alkstančių Afrikoje, kol dar neišsiaiškinau, ką aš čia veikiu ir kam rašinėju tuos baisiai nuodingus kliedesius. Mūsų eros Viešpatie, apsaugok mus nuo beprasmybės, nes nuo prasmės patys apsiginsime. Aleliuja! 

Jūsų Maištinga Siela

Ką aš darau, kad nenuvažiuotų stogas?

Sveiki,

Šiandien gavau labai įdomų klausimą: sako, ką tu darai, kad tau niekada nenuvažiuoja stogas nuo vienumos? Kaip aš išgyvenu be žmonių, vienatvėje? Ir susimąsčiau, kas iš tikrųjų man dar leidžia laikytis, kad stogas nenuvažiuotų net pačiomis juodžiausiomis, pačiomis šalčiausiomis dienomis, kai jautiesi kaip nusviesta vudų lėlė į kosmosą? Plūduriuoju, bet neskęstu – toks amžinas jausmas. Taip, plūduriuoju, bet neskęstu.

Atsakyti jam negaliu. Tik pamenu, kad tikrai norėjau mirti, tos mintys buvo tokios juodos kaip kokios durpės, sumišusios su juodžemiais, kai amžinai plūduriuoji kosmose ir iš visų jėgų inertiškai bandai pajudėti, bet negali, lyg gulėtum įlaidotas gyvas į plieninius tramdomuosius. Galvojau, kad sprogsiu, susinaikinsiu, ištikšiu kaip atominė bomba, dardėsiu nuo Everesto, o žarnos taškysis į šalis ir skaudės, skaudės, skaudės, kol viskas suskaudėsiu, sudūlėsiu ir iš manęs niekas neliks. Ničnieko. Klydau.

Ir štai. Nebegalvoju nei apie mirtį, nei apie susinaikinimą – beprasmiška, ir ne dėl to, kad kažkas būtų išspręsta ar susitaikyta. Tiesiog esu. Sklendžiu toliau ir galvoju, kad jau nuo mano galvos nučiuožė daugybė stogų, o aš vis dar tramdomuosiuose, vis dar kosmose, plaukioju ir bandau grožėtis, o kai grožėtis nebegaliu, tada padeda fantazija. Įsivaizduoju, jog esu Tibeto vienuolis, kuris ilgam užsidarė medituoti oloje nuo viso šio baisaus pasaulio, kur būtinai turi kažkuo būti, arba dar geriau – esu į negyvenamą salą išplukdytas Robinzonas, kuris atsikelia tik su mintimi, kaip išgyventi šią dieną, kaip ją pratęsti iki kol sumerks akis, negalvojant apie ateitį, negalvojant, kad viskas subliuško, sudegė, sunaikinta ištisa Atlantida, iliuzijų, vilčių, meilės kartos. Ir nežinau. Tikrai nežinau, kodėl jaučiuosi kasdien kaip Robinzonas, kuris ima akmenį, tašo rastus ir tik stengiasi nepasiduoti dėl šios dienos, iš visų jėgų tik dėl šiandienos, dėl dar vienos valandos, dar vienos popietės... Bandau atrasti Dievą, bet jis pasitraukęs ir labai tolimas. Dar lieka kūryba. Skaudi, skurdi, liūdna, bet vis tiek kūryba. Keista, vėl prisiminiau Jurgą, dar keisčiau, kad mudviejų žodžiai apie ištvermę sutampa. Dievo artumo geidulys ir kūryba. 

Tai tarsi išėjimas iš savęs – skaudus iliuzijų atsikratymas, kai niekas už jų nebelieka, tik pilki, nudryžę horizontai, horizontai, horizontai, horizontai... Rodos, sprogsi, kad juos visus pasiektum, bet žinai, kad sprogti negali, tada užsimerki ir parbėgi mintimis į Himalajų olą ir užsidarai, tada Robinzonu išlipi iš jūros ir imi kovoti už kiekvieną dieną. Taip, tokia kasdienybė. Ir dar sako, kad žmonės neištvermingi? Ne, aš save laikau netgi labai ištvermingu. Tik dar neatsakiau į pagrindinį klausimą – kam tas rytojus ir kur ta ištvermė mane veda? Ak, kad tik ne į akliną išsekimą ir ne į paskutinio stogo nuvažiavimą...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pi gyvenimas" / " Life of Pi"

Sveiki visi,

Aha, pagaliau ir aš sukramčiau! Ang Lee išlikimo fantastinė drama „Pi gyvenimas“ (Life of Pi) (2012 m.) yra laikoma šio sezono kone viena įspūdingiausių kino juostų, kurią verta pamatyti tarp „Debesų žemėlapio“, „Hobito“. Tai filmas, kuris susižėrė ne vieną prestižinį apdovanojimą ir plaukia link Oskarų, bet vargu, ar jis gaus šią statulėlę kaip geriausias metų filmas, nes visus laurus skina „Operacija „Argo“. Žinote, jei būčiau žinojęs, kad pagal šį romaną bus statomas kino filmas ir dar su tokiais galingais užmojais, gal prieš ketvertą – penketą metų knygyne būčiau užgriebęs išverstą šį romaną, kuris voliojosi išpardavimo skyriuje po 6-8 litus ir būčiau pasinėręs į šį pasaulį daug anksčiau. Aišku, dabar knygos nebepirksiu, filmas sužiūrėtas ir nėra jokio reikalo bėgti pirkti ir skaityti, kad lyginčiau ten rašomas detales su ekranizacija – nesu iš tų žmonių.

„Pi gyvenimas“ – tai, sakyčiau, įdomus ir beveik „disnėjinis“ pasakojimas, tik su baisiai patobulėjusia kompiuterine grafika, kuri mums leidžia neabejoti tikrovišku ir išskirtinumu, bet jos turinys ir mintys visgi netoli nutolusios nuo tų laikų, kai braukėme ašarą pažiūrėję filmą apie nelaisvėje vežiojamą gorilą filme „Gimusi laisva“ ar „Lobių salą“, ak, tiesa, tik kompiuterinės grafikos tada nereikėjo, viską darė dresiruotojai, bet poveikis emocine prasme buvo stiprus. Dabar žiūrėdami „Gimusi laisva“ tik gūžčiotume pečiais ir nesuprastume, kuo geras tas filmas buvo, nors jo idėjos gan „disnėjaus“ lygmenyje kaip ir nuotykinis „Pi gyvenimas“. Ir visgi, „Pi gyvenimas“ yra žavus darbas, nušlifuotas, išblizgintas ir pateiktas taip, kad jei filmas jus ir nesužavės, bet bent jau patiks – nekalbu apie išskirtinius atvejus, kurie braunasi į kino teatrą, net neperskaitę filmo pavadinimo ir po to nepagrįstai vaitoja, kad nemėgsta miuziklų ar filmų apie gyvūnus ir tikėjęsi visai kažko kito.

O man patiko! Nauja išgyvenimo, prisitaikymo galų galiausiai ir tikėjimo istorija atgimsta labai vykusioje ir didingoje ekranizacijoje. Žinoma indų aktoriai vėl mums primena „Lūšnynų milijonierių“ ir porina apie susigrūmimą su pačiu likimu, tik šįkart jis nėra toks dosnus, kaip tąkart sėdinčiam žaidėjui žaidime „Kas taps milijonieriumi?“, čia reikės herojui ypač didelių pastangų ir noro išgyventi, kurių niekur kitur nerasi, kaip tik savyje. Manau, užtektų pasakyti, kad tai tikrai graži, pamokanti istorija, kuri nepretenduoja į realybę, bet visada galima tokiose istorijose pasisemti pakylėtos jausenos – branginkime kiekvieną savo dieną, kol patys netapome nusviestais viduryje Ramiojo vandenyno ir apleistais, tačiau nepamirštais Dievo. Kitaip sakant, tai 2012 – ųjų filmas, kuris turi būti pamatytas.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai" / "Savages"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pakomentuoti daugiau ar mažiau žinomo režisieriaus Oliver Stone naujausią kino filmą „Laukiniai“ (Savages) (2012 m.), kurį galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vieno šio režisieriaus darbo, tad negaliu prisidėti prie daugelio komentarų, kurie sako, kad Oliveris Stonas visiškai nusivažiavo ir sukūrė savo karjeroje totalų nesusipratimą, kurio neverta žiūrėti. Ne, taip nemanau, ypač pamatęs „Laukinius“ – ypatingai spalvotą, žaismingą kriminalinę dėlionę su Q. Tarantinui būdingomis žiaurumo scenomis bei puikiais, gražiais aktoriais.

„Laukiniai“ tikriausiai labiau patiks tiems, kurie mėgsta ir dievina kino filmus apie narkotikus, šėliones, persekiojimus bei norus išsikapstyti iš duobės, smengant joje dar gilyn. Prieš kelias savaites matytas filmas „Kokainas“ (2001), kuris pasakoja narkotikų prekeivio istoriją, vos manęs nepribaigė savo begaliniu nuoboduliu, lyg žiūrėčiau moralistinę pasakaitę su tėviškais patapšnojimais per pakaušį, o štai „Laukiniai“ nuteikė visiškai atvirkščiai – pasijutau taip, lyg atvykęs su degtinės buteliu į vakarėlį – spalvos, seksas, keistas meilės trikampis, įkaitų drama, kuri gal nepasirodė labai aštri ir dantyta, bet vidutiniškai įdomi. Žodžiu, man filmas nepasirodė jau toks prastas, kaip nuteikia dalis kritikų, dažniausiai lygindami šią juostą su ankstesniais Stone darbais. Beje, pagirsiu operatorių, kad juosta nors ir „dirty“ stiliaus, jame esama estetinių kadrų, kartais išlendančių su romantiniais pamąstymais apie gyvenimą ir meilę.

Žinot, turiu vieną baisią silpnybę, kurią nuolat komentuodamas įspūdžius, nesiliauju kartoti kaip papūga – tai Salma Hayek – į pastarąją žiūrėčiau ir žiūrėčiau, nesvarbu, kokiame šlamšte besifilmuotų, nes jos balso tembras ir išvaizda yra kažkas „vau!“. Šįkart ji sukuria narkotikų karalienės Elenos vaidmenį – žiaurią ir kerštingą moterį, valdančią didelį dalį nelegalios rinkos. Patiko ir retai matoma kinuose Blake Lively, kuri tikriausiai sukūrė kol kas vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje ir dabar galbūt gaus paspirtį ir geresnių darbų ateityje. Na, ir žinoma, kiti garsūs aktoriai – Aaron Taylor, Taylor Kitsch, John Travolta bei Benicio del Toro, kurie ne ką mažiau atliko puikiai darbą. 

Pačia plačiausia prasme pasakysiu, kad filmas nėra iš tų „rimtųjų“, visgi jis labiau pramoginio braižo, skirtas atsipalaidavimui ir reginiams. Galite sakyti, kam čia patinka skerdynės ir įkaitų „pramogos“? Ot, pažiūrėkite dėl šventos ramybės ir pamatysite, kad visgi į tai galima kažkaip pažiūrėti nerimtai, kaip į žaidimą, kriminalinį vitražą su trupučiu Oliverio Stone prieskoniu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkolnas" / "Lincoln"

Sveiki visi,

Štai ir prasidėjo didžiųjų filmų į „Oskarus“ seansai ir nebežinau, nuo kurio galo bekąsti, kurį filmą bepasirinkti, nes reikia pamatyti visus! Šįkart į sterblę įkrito legendinio amerikiečių režisieriaus Steven Spielberg politinė-istorinė-biografinė drama „Linkolnas“ (Lincoln) (2012 m.). Na, niekam ne paslaptins, kad Abraomas Linkolnas yra amerikiečiams, - na, nežinau, mums kaip koks Maironis ar Vytautas – įkonų ikona, pasididžiavimų pasididžiavimas, kuris valdė pačiais sudėtingiausiais JAV metais, kada šalis buvo visokeriopai pažeidžiama ne tik aplinkinių šalių, bet ir suparalyžiuota Pilietinio karo. Spielbergas po „Karo žirgo“ ekranizacijos labai jau greitai suskubo pristatyti filmą būtent savo tipažo, kuriame jis jaučiasi stipriausias – istorinė biografinė drama. Ak, skubėjau pamatyti ir įkritau į juodą rašalinę.

Pasakysiu taip, kad aktoriams neturiu absoliučiai jokių priekaištų, nes net neįsivaizduoju, koks buvo ir turėjo būti Linkolnas, nes po tokių filmų kaip „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“ tiesiog galima silpno proto žmogelis visai susipainioti. Bet aktorius Daniel Day-Lewis tikrai įsigilino į šį vaidmenį, sukurdamas lėtą, mąslų, melancholijos prisodrintą prezidentą, pasinėrusį į begalinius politinius rūpesčius – aktorius jau įvertintas ne vienu prestižiniu kino apdovanojimu ir galbūt vasario mėnesį pasisotins „Oskaru“. 

Niekada manęs nežavėjo politinės dramos, jas man be galo sunku įsijausti, panašiai buvo ir šį kartą – viskas lyg ir tvarkoje, viskas lyg ir gerai – detalės nuostabiai apgalvotos, jaučiasi tikslūs istoriniai faktai, remtasi begalės rašytinių istorijų, dokumentais apie Abraomo epochą ir tai jaučiasi, o ką bekalbėti apie kostiumus, grimą ir t.t. – taip, priekaištų neturiu, bet man, tiesą sakant, buvo nuobodoka žiūrėti, ypatingai pirmąjį valandą ir nusivyliau ne tiek filmu, kiek savimi pačiu, nes nepatyriau žiūroviško orgazmo. Persiritus filmui į antrą pusę, visgi suklusau, ėmė ryškėti tos politinės pinklės, subtilūs ir grubūs respublikonų ir demokratų makalionės ir žinoma, jaudino tas momentas, kada bus patvirtintas 13 – oji pataisa, užliejant simfoninės muzikos prieskoniais, kaip ir būdingas S. Spielbergui.

Pasakysiu taip. Jeigu mes amerikiečiams numestume žiūrėti kokį „Niekas nenorėjo mirti“ arba filmą apie partizanus – jie žiaukčiotų kaip žuvys, jiems būtų nuobodu ir jie nieko nesuprastų arba suprastų labai prėskai. „Linkolnas“ – tai Spielbiergo dovana Amerikai, jos kultūrai, istorijai ir kartu žinia ir pažinimo filmas visam likusiam pasauliui – tai pasakojimas, kas pakeitė visos Amerikos raidą, o kartu ir visą pasaulį. Taip, tai be galo svarbu ir filmas visais atžvilgiais, mano galva, buvo vykęs, bet NUO-BO-DO-KAS. Tik ir žvilgčiojau į laikrodį, kada jis pasibaigs, tad ir mano verdiktas toks sukryžmintas: kinomaniškas žvilgsnis su asmeninėmis antipatijomis.

P.S. ir visgi manau, kad geriausias režisieriaus darbas tebėra „Šindlerio sąrašas“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela