Sveiki visi,
Šiandien viena iš tų „įdomių“
dienų, kai labiausiai įdomus esu aš pats. Tiesą sakant, pats neįdomiausias
personažas šiame pasaulyje. Personažas... Net neabejoju, kad visi esame
personažai, netgi ir tais atvejais, kada tai net neatrodo ir esame atsidavę
grynuoliai, nebijantys tiesos nei melo. Jogai, kazino darbuotojai, benamiai,
depresijų suėsti, olimpiniais medaliais apsikarstę sportininkai, Meilutytė,
Grybauskaitė, Venckienė ir net koneveiktas Kubilius tėra personažai.
Pats niekada nesijaučiu
tikras, visada kažkoks apsimetėlis, visada su kauke ir visada tik personažas.
Net nežinau, ką šiandien teks vaidinti, ką improvizuoti... Tai suvokus, einu
prie labai liūdnos išvados, kad gyvenimas yra suvaidinamas, o jei jis
suvaidinamas, tai nėra šansų jo nevaidinti netgi tada, kai nenori, neįsitenki į
stakles, į rėmus, į besisukančią socialinę cirko karuselę su klounais ir
liūdnomis marionetėmis.
Taigi, šįryt atsikėliau
tik vardan to, kad vėl vaizduočiau esąs Dievas. Dieviškumo personažas visada įkvepia
kryžiaus žygiams, o kartais atsikelti ir gyventi teatralizuotą gyvenimą, eiti į
parduotuves, nieko ten nepirkti, arba pirkti tai, ko nereikia, suteikia jėgų
ištverti rudenį, žmones, kurie šalia vaidina savo personažus, savo vardą ir
likimą. Tai kartais nepakeliama. Nepakeliama yra vaidyba, nes ji niekada negali
nutrūkti, o jei nutrūksta... Ką gi, tada ir pati mirtis yra inertiškas
teatrinis finalas. Ne kitiems. Tau. Aišku, jeigu sumąstai, kad nebetinti suktis
it žiurkėnas gyvenimo ratuke, kakoti į granuolių dėžutę, rytais gerti kavą,
eiti į darbą, savaitgaliais nusilakti iki žemės graibymo ir taip mėnesiai,
metai, dešimtmečiai... Jeigu atsisakau? Gyvenimo ribotumas ir paraštės tokios
didelės ir į jas galima pasislėpti tik kartą, tik kartą galima negyvu gulėti
ąžuoliniame lakuotame karste arba būti susemtam metalinėje urnoje. Ir tas tik
kartą amžinai gąsdina, nes kelio į gyvenimo aikštelę nebėra...
Ak, tiesa, vakar rašiau
kažką apie benamius. Vakar ėjau „namo“ ir šalikalėje pamačiau mažą plastikinį
maišelį su žmogaus išmatomis. Apėjau. Šįryt eidamas ten to maišelio neberadau,
jį kažkas sušlavė su lapais - aukso medalis tiems juodadarbiams, kurie vaidina
sunkiai šlavėjus ir valytojus. Atsidusau, bet paėjau 20 metrų ir pamačiau visai
naują maišą – „Maximinį“ sočiai prikimšto žmogšūdžio, atsiprašant. Jis buvo
išsitėškęs ir visas turinys gerokai pasklidęs Visatos judėjimo kryptimis į
šalis lyg kas būtų išmetęs iš 12 aukšto Kruščioviško daugiabučio. Į tuos maišus
tuštinasi benamiai, nes ir jie jaučia pareigą neteršti kur papuola miesto,
juolab kad tenka visur po to miegoti. Iš tikrųjų skauda matatant tokius aiškius
nužmogėjimo faktus. O kiek nedaug tereikia, kad mes patys atsidurtume jų
vietoje. Netekti artimųjų, būsto, darbo, sveiko proto, susirieti su antsoliais,
o gal viską netekti per didžiulį gaisrą, sulaukti kaltinimų, o gal išžaginimo? Žinoma,
kad baisu, baisu vaidinti gyvenimą, kai nežinai, ką teks jame vaidinti rytoj, o
kartais sąlygos tokios pasibaisėtinos, kad belieka nutaisyti Anos Kareninos
veido miną ir tyliai bei kantriai laukti atvažiuojančio traukinio...
Jūsų Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą