"Ant visų šventųjų" arba optimistinis kapinių ilgesys

Sveiki,

„Ant visų šventųjų“ norisi nei šypsotis, nei verkti, tiesiog vaikščioti kapinėse ir kvėpuoti. Žinau, kad daugelis kapinių vengia vien dėl to, kad jaučia arba bent išsivaizduoja jaučią, kad juos stebi įstrigusių sielų „tarp dviejų pasaulių“ nenusakomą stebėjimą, galgi net paralelinį smaugimą, seksualinį priekabiavimą, - juk gali ir net šitaip, sutikite.

Ryt noriu į kapines. Tai man daugiau ar mažiau primena karnavalinį ritualą. Juk gražu. Žvakės ir visa kita. Kapinių glitūs gotai pasitraukia ir galbūt kapinėse gyvųjų atsiranda daugiau nei „Akropolyje“. Vilniuje, Antakalnio kapinėse, sutikdavau pažįstamus, tuos, kuriuos nematydavau metus ir daugiau. Jau vien iš tokio kontrastiško paradokso norisi sukalti didingą eilėraštį, kurį derėtų pavadinti „Tarp dviejų pasaulių“.

Mano senelis jau dešimtmetį turi iškaltą vardą ir pavardę su gimimo data šalia jau, deja, jau gulinčios močiutės. Tik jo mirimo datos nėra. Pagalvoju, koks tai jausmas, kai matai tą paliktą tarpą mirties datai. Matai visą dešimtmetį ir pavargt, regis, turėtum. Šiaip ar taip man kyla kitas klausimas – ko labiau bijau mirties fakto, ar ilgų ir nesėkmingų gyvenimo metų? Nenoriu, kad mano vardas anksčiau laiko būtų iškaltas nei aš iškeliausiu, tai primintų amžiną špergalkę, kuri primintų, kad anksčiau ar vėliau turiu mirti. Ir visgi...

...dešimtmetį lankyti savo žmoną ir šalia matyti savo vardą, kuris yra ir bus, kai tavęs jau nebebus.

Jūsų Maištinga Siela