Knyga: Juozas Aputis "Gegužė ant nulūžusio beržo" (Novelių triptikas "Žalias laiko vingis")

APUTIS J. Gegužė ant nulūžusio beržo. Vilnius: Vaga, 1986.

 Sveiki,

Juozas Aputis, kurį taip vertino literatūrologas, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, yra tikriausiai vienas didžiausių novelės žanro meistrų lietuvių literatūroje. Šis žanras nenyksta ir vis kas keletą metų pasirodo po tikrai gerą novelių rinkinį, kurie gaivina senas novelių tradicijas ir plečia novatoriškumu, naujomis temomis, formomis lietuvių literatūros lauką. Nesu novelių mėgėjas – smulkūs tekstai man asocijuojasi su nuobodybėmis ir pernelyg dideliu snobizmu, nagrinėti kiekvieną judesį, ieškoti paralelių, juslėmis apčiuopti neapčiuopiamus dalykus – tai intelektualusis žanras. Ir visgi, tai tėra tik paviršutiniškas nusistatymas, o kai griebiesi novelių skaitymo, staiga nušvinti ir patiri nemenkesnį malonumą, nei skaitydamas romaną ar apysaką.

Šįkart noriu trumpai pakalbėti apie Juozo Apučio novelių triptiką (trijų dalių noveles) Žalias laiko vingis. Šis novelių triptikas – tai harmoninga sugrįžimo, išpažinties ir prisiminimų dėlionė, su tik Juozui Apučiui būdinga novelių raiška ir forma. Žalio laiko vingį sudaro trys novelės – Arklio akyse, Troboj prie upės ir Žalias laiko vingis. Rašytojas puikiai konstruoja ir komponuoja noveles, jos sujungtos per pasakotojo poziciją ir herojaus kelionę po gimtąsias vietas, subtiliai aprėpiant egzistencinius žmogaus klausimus, nykstančio ir kintančio pasaulio jausenas.

Pirmojoje novelėje Arklio akyse personažas net neįvardijamas, jis vadinamas tiesiog žmogumi – tokia pasakotojo pasirinkta pozicija suteikia neutralaus santykio su herojumi. Arklio akyse personažas prisimena vaikystėje nutikusį įvykį su arkliu Jūra, kuris šokinėjo per tvoras, retrospektyviai aprėpiant jau kadaise mirusius žmones, mirties tendencijas. Retrospektyvinės juslės organiškai atgamina mąstančio ir prisimenančio žmogaus mechanizmą, suteikia išpažinties tonacijos, jautrumo netgi savotiško graudulio. Novelės pabaiga, kaip ir būdinga šiam žanrui, staigi, apibendrinanti ir laikanti visos novelės „svorį“: Kodėl esame įpratę arkliui žiūrėti į dantis ir kodėl nematome jo akių? (p. 242).

 

Antroji novelė Troboj prie upės, kurią galime skaityti kaip atskirą novelę ir kaip triptiko sudedamąją dalį, pasakotojas vėl grįžta į dabartį, keliauja savo gimtinės žemėmis, bet nejučia jį užklumpa naktis ir jis prisiglaudžia vienišos moters namuose, kuri kadaise iš netekties sielvarto upėje nužudė savo kūdikį. Novelėje skamba skaudžios išpažinties tonacijos, vėl ir vėl grįžtama į praeitį, permąstoma gyvenimo ir likimo sąsajos. Šioje novelėje susigrumia personažo smerkimo ir atleidimo kova, gailestis ir užuojauta, vėl prisimenami pirmosios novelės įvykiai su arkliu, tačiau Juozas Aputis praplečia įvykius, įveda sudėtingesnį prisiminimų ir naujų atradimų, suvokimų mozaiką.

Trečiojoje novelėje Žalias laiko vingis, kuriuo kartu pavadintas ir visas novelių triptikas apibendrina ir dar labiau išplečia buvusio karo padarinių tendencijas, stipriai prisiliečia prie žmogaus gyvasties, gyvybės ir gyvenimo vertės skalių. Personažas toliau keliauja ir nejučia išnyra prie ežero, prie kurio sutinka neįgaliųjų vyrą, kuris, pasirodo, kadaise gulėjo su pagrindiniu personažu vienoje mirties apsuptoje palatoje. Čia svarbus atpažinimo faktas, vėl prisimenamas arklys, kuris visose novelėse tampa prisiminimų raktu.

Visas triptikas gana tapybiškas, jame nemažai peizažo, tačiau jis nėra svarbiausia novelių svertis. Čia svarbiausi kelionės, atpažinimo ir suvokimo motyvai, apčiuopimas laiko slinkties ir pokyčių jausmas. Juozui Apučiui labai svarbios akys – sielos veidrodis, jose atsispindi ne tik emocijos, bet ir gyvenimo patirtis. Arklio akys, žmogaus akys yra tiesos raktas, užtenka nusakyti žmogaus akis ir jau viskas aišku, kokią patirtį ir lemtį neša žmogus – „sunkiai nusakomos baimės akimis ji sakė, kaip nepažįstamasis lemtingai artinosi prie jų vietos.“ (p. 252). Novelėse iš pradžių neaišku, to nežino net pasakotojas, kodėl žmogus keliauja ir ko jis ieško, bet tik novelių pabaigose veriasi tiesos, atskleidžiančios personažo intuityvią ieškojimo inercijos priežastį. Ir ne tik tiesos, kiek savasties paieškos, savo santykio su buvusiu ir esamu gyvenimu naujo santykio, tai lyg primena Prarasto laiko beieškant, tačiau kažko prarasto susigrąžinti personažui nėra svarbu, svarbiau yra prisiminti, kas buvo, ir suvokti, kas galėjo būti, vien tam, kad suvoktų savo dabarties gyvenimo tašką, kuris novelėse nenupasakojamas, tačiau intuityviai nujaučiamas.

Jūsų Maištinga Siela