Sveiki, kino žiūrovai,
Drąsiai galiu sakyti,
kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski
kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip
kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La
Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo
sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos
erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų
tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia
pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“,
viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška,
kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.
Įdomi fetišistinė tema,
kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams
prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai
filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek
tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl
glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai
po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš
dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo
dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.
Įdomi psichologizuota
psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo
moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa,
lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai,
spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir
Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri
prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.
Šiaip tikrai labai
įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos,
intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės.
Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės,
manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone
paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 69/10
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą