Sveiki, knygų
skaitytojai,
Su legendine kanadiečių
rašytoja Margaret Atwood susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai lietuviškai
pasirodė jos romanas Oriksė ir Griežlys,
kuris man padarė neišdildomą ir iki šiol menu siužetinius vingius, pvz., kaip
kiaulėse augino organus žmonėms. Kiek žinau, autorė yra parašiusi šio romano
tęsinį, bet, deja, lietuviškai mes jo neturime. Apie Tarnaitės pasakojimą mes irgi mažai ką žinojome, kol 2012 metais
romano rinktinės prozos serijoje
neišleido Baltos lankos. Lietuvoje ir
apskritai knyginiuose blogeriuose
susilaukė nemenkų vertinimo ir populiarumo.
Na, Margaret Atwood
pati nepyksta, kad yra vadinama distopinių (apie numatomą netolimą ateitį) romanų
autore. Tikriausiai neminėsiu, kiek ir kokių įvairių literatūrinių apdovanojimų
yra pasiekusi ši rašytoja. Lietuviškai mes turime jos: Aklasis žudikas, Greis, Sugrįžimas, Penelopiada: mitas apie Penelopę ir
Odisėją, Oriksė ir Griežlys, o nuo šiol ir Tarnaitės pasakojimą. Tarnaitės
pasakojimas tikriausiai yra vizitinė šios autorės kortelė. Su šiuo kūriniu 1985
m. M. Atwood smargiai išgarsėjo ir tapo viena populiariausių kanadiečių
rašytojų pasauliniu mastu. Kiekvienas jos knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų
susidomėjimo, diskusijų, jie intelektualiai mįslingi ir truputį politizuoti,
kritikuojantis mūsų civilizacijos ydas. Pati autorė sakė, kad tikriausiai
neįmanoma parašyti distopinio kūrinio, nekritikuojant politikos ir ji šiuo
atžvilgiu tikriausiai yra teisi.
Tarnaitės
pasakojimas – gudrus pasakojimas apie Gileado
valstybę, kuri žymi simbolinę žmonijos ir visos civilizacijos lūžio momentą. Nemažai
paramstyta religiniais įvaizdžiais, bet vargu ar galėtume knygą laikyti
antireligingą ir nukreiptą prieš krikščionybę. Romane panaudotos tik kai kurios
Biblinės interpretacijos, kurios, ko čia slėpti, nuo seno buvo manipuliacijos politiniu
įrankiu. Islamas iki šių dienų sėkmingai „plauna“ žmonėms smegenis tiesmukais
išvedžiojimais ir tuo sėkmingai skaldo ir valdo. Paveikus žmoniją chemiškai
Gileado laikais sunku susilaukti sveikų palikuonių, tam sukuriama ištisa „tarnaičių“
rinka, kuri atlieka Biblijinio indo funkciją ir privalo išnešioti sveikus
palikuonis privilegijuotiems užsakovams. Trys bandymai ir skirtingos šeimos, o
jei per šiuos bandymus tarnaitė neatneša gyvybės, ji nurašoma į mistišką
koncentracijos stovyklą.
Stipri romano mintis,
kaip ir Oriksė ir Griežlys, leidžia
žmogui pamatyti vieną iš daugelių visuomenės galimų variantų ir neretai
šokiruojantį, iškreiptą ir kartu pajusti, jog su mūsų pačia dabarties visuomene
irgi ne viskas gerai. Autorė ryškiai išskiria tam tikras temas. Viena iš jų
turi ryškią feministinės literatūros pradą. Apskritai apie moteriškumą ir
moters biologines funkcijas, „misijas“. Ar gali moters kūnas tapti valstybės
nuosavybe ir paversti jį mėsos gabalu, šaudančiu kūdikių sviediniais? Tarnaitės
pasakojime apskritai kirba pasirinkimo klausimas, kas toji moters laisvė ir
kokią moteris turi teisę spręsti ir lemti savo likimą? Fredinė, pagrindinė knygos
veikėja, priversta tapti tarnaite irgi nuolat susiduria su pasirinkimo kaip
savos valios turėjimo stoka. Priversta vilkėti raudoną abitą, apgyvendinta sterilioje
erdvėje – kambaryje be sietyno, aštrių daiktų, neperdaužiamo stiklo, – ji tampa
unikalaus eksperimento pavyzdžiu, kur dingsta žmogaus asmenybė, kai kiekvienas
jos žingsnis yra numatomas ir švariai organizuotas. Moteris susitelkia į
prisiminimus, todėl tekstas kalba iš dviejų plotmių – iš Fredinės vidaus ir
byloja siaubingą sterilios realybę.
Margaret Atwood knygos lietuviškai mano knygų lentynoje.
Knygoje nemažai
emocinės įtampos, pasakojime viskas taip trapu, taip tikra, kad kiekvienas
Fredinės krustelėjimas, žvilgsnis turi slaptos įtampos tašką, bet koks
stipresnis krustelėjimas, rodos, gali jai prišaukti didžiulių bėdų. Tiesa,
didelį kūrinio dalį mums neaišku, kokie pavojai laukia tarnaitės ir kas gali su
personažu nutikti, jei ji pasielgs ne taip, kaip perauklėjo Teta Lidija. Pasakojimas
nechronologiškas, jis fragmentais grįžta į praeitį, prikeliama visuomenės
priešistorė, pasakojami Fredinės vaikystės ir santykiai su Luku epizodai, kol
pamažu ima dėliotis ištisa Gileado valstybės epocha, jos disciplina ir bendras
visuomenės peizažas, kuris labiau panašus į absoliutinį Šiaurės Korėją
primenantį režimą.
Esama knygoje ir meilės
temos. Toji meilė Lukui, praėjusiam gyvenimui, neaiškūs santykiai su Niku bei
užuomazgos, žmogiškojo priartėjimo prie žmogaus Vado. Tarp Gileado visuomenės
sandaros ir sistemos taikosi žmogaus prigimtis ir emocinis būvis, todėl įvyksta
atviri ir žiaurūs nužmogėjimo aktai, pvz., tarnaitėms vidury aikštės leidžiama
į gabalus suplėšyti gyvą vyrą, tai kartu ir lojalumo šiai sistemai patvirtinimas
ir rankų susitepimas, paminant ankstesnės epochos vertybes. Knyga išties
dirgina skaitytojo sąžinę ir tarsi tyliai klausia, kodėl mūsų visuomenė yra
tokia, kokia yra, kas ją suformavo, kodėl paklūstame šiai sistemai ir kokią
kainą tektų sumokėti už pasipriešinimą. Į tai daugiau ar mažiau bando atsakyti
maištingoji Moira ir pogrindyje veikiantys maištininkai. Mirti arba tapti šios
sistemos dalimi, paminant savo prigimtį ir laisvę, bet ar toks gyvenimas vertas
savo egzistavimo? Sunku atsakyti į šiuos klausimus.
Mane asmeniškai
labiausiai neramino Vado požiūris į taisykles. Susikūręs valdybos elitas
lankosi Klube, kuris yra oficialus elitinis viešnamis, dovanoja Fredinei
suknelę, rankų kremą ir kitas menkas užgaidas, tarsi pats paniekindamas savo
rankomis kurtą sistemą. Kam tada ją apskritai kurti, jeigu jos nesilaikai?
Manau, atokių sistemų kūrėjai yra gryni fanatikai, atsidavę savo idėjai, kaip
antai Hitleris, kuris ir laikėsi savo idėjos, o Vadas tarsi atrodo dvilypis, su
mįsle.
Iš pirmo žvilgsnio
Margaret Atwood negaišta laiko poetizuodama kiekviename sakinyje teksto,
nepuošia minties, nors ir esama tokių sodrių abito ir tulpių palyginimai ir
kitos kalbos figūros. Apskritai Fredinės kalbėsena formuojama labiau jausmų leksika,
tačiau sakinių struktūra labai paprasta, o šis paprastumas suteikia įtaigumo. Menas
pasitelkiant paprastus žodžius, kurti tokį daugiaplanį pasakojimą, todėl tie,
kurie baidosi ilgo psichologizavimo diskurso ir krustelėjimų aprašymo, Tarnaitės pasakojime, tie gali būti
ramūs, visa tai irgi užfiksuota, bet taupiai, todėl nevargina skaitytojo.
Sakyčiau, romanas
išties pavykęs, jame papasakota įdomiais feministiniais rakursais civilizacinės
ydos, galimi kultūriniais išsigimimo atvejai, kuriuos kadaise mes patys esame
vienokia ar kitokia forma išgyvenę. Rekomenduoju rimtesnės literatūros
skaitytojams.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą