Carole
Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Tiesą sakant, jau
keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo.
Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano
galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas,
kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų
kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje
knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia
perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.
Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė
antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji
buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų
Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų
apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu
sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų
Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų,
tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja
atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei.
Šios knygos apžvalgą
neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo
formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su
modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C.
Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta
troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja
visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir
sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja
savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez
viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su
tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka
pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti
tiesiog kaip šeimos sagą.
Rašytoja Carole Martinez.
Šioji šeimos saga
apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į
kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė
galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal
sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą,
suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų
likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios
istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir
globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos
atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara –
spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio –
nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros
priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu,
todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš
kasdienybės mitą.
Kas visoms romano
moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių
susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai
veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija
prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos
talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai
užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to
į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos
likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis
karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis
pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo
revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius
provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas
besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir
įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į
Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja
mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...
Burtai, užkalbėjimai,
maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas
įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi
ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra
nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją –
epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“
leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo,
knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik
poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios
ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į
gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl
ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios
gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent
kiek priartėję prie atsakymo esmės.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą