Ursula
Poznanski „Penki“. – Vilnius: Alma littera, 2015.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Yra tokių knygų, kurios
galbūt negali pasigirti intelektualiais detektyviniais lygmenimis kaip antai
Umberto Eco Rožės vardas, tačiau
esama tokių, kur intelektualumas tiesiog ištirpsta ir sunku jį suvokti kaip
intelektualumą. Panašiai nutiko skaitant austrų rašytojos Ursula Poznanski detektyvinį romaną Penki, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, prikaustė mane kaip
vergą prie knygos. Na, tai trečioji rašytojos knyga lietuviškai. Pirmųjų dviejų
neskaičiau, bet jos skirtos labiau paaugliams: Erebas bei Seaculum – U.
Poznanski knygas išleido leidykla Alma
littera. Romanas Penki skirtas
jau suaugusiai auditorijai ir tai kraupus detektyvas, kuris įtrauks ir nepaleis
iki paskutinio puslapio.
Prisipažinsiu, kad
detektyvus kažkodėl sąmoningai aplenkiu knygyne, nes daugiau ar mažiau, jį
suvokiu kaip pramoginį žanrą, kaip antai meilės romanai. Galima klausti, ar
detektyvai apskritai yra kažkuo geresni už įprastus meilės romanus, kuriuos
moterys „graužia“ ant sofutės ilgai žiemos vakarais? Juk perskaitai kelis
detektyvus ir jau žaidimo taisyklės puikiai atpažįstamos, bent jau taip nutinka
skaitant antrąjį Agatos Kristi tomelį. Visgi detektyvą mūsų sąmonė priima kaip
„aukštesnio“ laipsnio-lygio literatūrinį žanrą, kuris reikalauja įtaigos,
įdomios istorijos ir netgi idėjos, o svarbiausia – nenuspėjamumo bei ne vienos
interpretacinės galimybės. Šiuo metu, pripažinkime, skandinavų literatūroje
klesti būtent detektyvinis žanras ir, sakyčiau, labai aukštas pilotažas, o
paskaičius skandinavų detektyvų rašytojų interviu, ryškėja tendencija, kad
parašyti gerą detektyvą darosi vis sunkiau. Bet šįkart ne apie skandinavišką
detektyvą, o apie austrės U. Poznanski trilerį, kuris pribloškia savo
paprastomis, sakyčiau, „įžemintomis“ intelektualiomis idėjomis, kitaip sakant,
genialumas slypi paprastume.
U. Poznanski pasiremia
savo mėgstamu realiai egzistuojančiu hobiu – ieškoti paslėptus lobius su
koordinatėmis ir užuominomis. Toks užsiėmimas išties egzistuoja, tik reikia
užsiregistruoti, gauti žemėlapį ir nuorodas bei leistis į lobių medžioklę. Rašytoja
sumanė sukurti detektyvą pagal šį principą, kai nusikaltėlis veikia su
nuorodomis, o policininkai-detektyvai visais įmanomais būdais stengiasi kuo
greičiau užbėgti nusikaltėliui prieš akis. Pagrindinė detektyvo veikėja klasikinė
– detektyvė Beatrisė, vieniša dviejų vaikų motina, kuri nesutaria su buvusi
vyru ir blaškosi tarp asmeninio gyvenimo ir sudėtingo darbo, kuris iš jos
išsunkia visą energiją. Beatrisė pasižymi intelektualumu, intensyviu ir greitu
loginiu mąstymu – tokie „protai“ tinka būti detektyvais, o kažin, ar kitaip
įmanoma? Na, ir žinoma, darbiniai santykiai – keisti ir iki galo nereflektuoti
santykiai su kolega Florinu, ant galvos lipantis viršininkas Hofmanas bei asmeninį
gyvenimą imantis stebėti ir įvairius ženklus duodantis žudikas... Detektyvas
išties paremtas klasikiniais detektyvų parabolės principais: dektyvinė aplinka,
žiupsnelis asmeninio gyvenimo ir rutinos, truputis jausmų, išbalansuojančių
aštrų loginį veikėjos mąstymą, interpretacinių galimybių, susijusiu su žudiku
ir bandymas išnarplioti istoriją. Pripažinkime, žaidimo taisyklės gana įprastos
ir priimtinos.
Rašytoja Ursula Poznanski.
Įvairių šalių romano "Penki" knygos viršelio variantai.
Taigi, kas lemia, kad
nuo šios knygos negalima atsiplėšti? Tiesą sakant, labai baiminausi, kad knygos
stilius bus lėkštas, kad autorė „užvilkins“ tekstą įvairiais psichologiniais
inkliuzais, tačiau viskas įvyko priešingai – dinamika, įvykis, mažai
refleksijos, žudikas veikia greitai, šakojasi interpretacijos ir tiesiog
nebelieka laiko galvoti nei apie rašytojos stilių, nei kankintis su tekstu, „prieinant“
prie kokios nors kitos užuominos, nes autorė viską kurpia tiesiog žaibiškai ir „neužsimala“
bereikšmiais teksto inkliuzais, todėl skaitytojas nepavargsta, o verčia puslapį
po puslapio ir negali atsiplėšti. Tiesą sakant, man irgi teko įjungti naktinę
lempą ir skaityti, nes tiesiog buvo sunkoka atsiplėšti, vis norėjosi sužinoti,
kas nutiko, kokių staigmenų pateiks autorė, kurdama intrigą. Toks masinis knygos
vartojimas bėgo prieš akis kaip filmas, bet juk, sutikite, būtent to ir siekia
geri detektyvų rašytojai – prikaustyti skaitytoją prie knygos. Įtariu, kad pati
autorė labai mėgavosi rašydama, juk jai pačiai patinka lobių medžioklė, todėl
spęsdama paslaptis turi įtaigos ir galios mus per Beatrisę vedžioti už nosies.
Ar mane nuliūdino pats
detektyvinis finalas? Tiesą sakant, ne. Kažkaip nebrėžiau savų interpretacijų,
nes žinojau, kad neverta, nes U. Poznanski gali mane apgauti. Aišku, turėjau
savo kelis „tylius“ variantus, tačiau nelabai mintyse jais žongliravau. Tiesiog
leidausi būti „prikalamas“ prie knygos, kad net nereflektavau nei knygos
vertimo kokybės, nei terminų, nes niekas nekliuvo į akis, viskas buvo logiška,
suprantama ir tiesiog mėgavausi mokėjimu vedžioti skaitytoją už nosies.
Manau, šios knygos
intelektualumas nepastebimas – jis slypi autorės idėjoje, kurti kriminalinę
liniją pagal lobių medžioklės principus, tačiau tai ir viskas. Autorė neįpina
nei istorinio konteksto, nei kokių nors perdėm intelektualių lygmenų, todėl
knyga tampa labai dinamiška, „lengva“, labai „detektyviška“, įtaigi ir...
atitinkanti tiesiog geros pramoginės literatūros žanrą. Tiesiog belieka tik
mėgautis. Na, o šiaip, kas nežino, tai paminėsiu, jog U. Poznanski apie
detektyvinę Beatrisę yra parašiusi trilogiją, bet lietuviškai kol kas turime
tik pirmąjį trilogijos dalį, kuris Austrijoje pasirodė 2010, kitos dalys – Nematomi paukščiai (2013), Balsai (2015).
Beje, patiko šįkart ir Alma littera sukurtas Agniaus Tarabildos
knygos viršelio dizainą – tos karvės ant viršelio išties atrodo puikiai, o
intensyvi geltona atgalinė viršelio dalis su pabirusiomis žemėmis irgi atrodo
labai gerai. Jeigu autorė gavo nors vieną egzempliorių į Austriją, tai
tikriausiai jai turėjo labai tikti ir patikti. Džiaugiuosi, jog ši knyga
atsidūrė ir mano bibliotekoje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą