Jeffrey
Eugenides. „Midlseksas“. – Vilnius: Jotema, 2006.
Sveiki, skaitytojai,
Sunkiai pastebėtas ir
įvertintas Lietuvoje graikų kilmės amerikiečių rašytojo Jeffrey Eugenides
romanas Midlseksas, už kurį autorius
2002 metais pelnė Pulicerio premiją.
Galbūt Lietuvos skaitytojų auditorija per maža, kad būtų pastebėta apskritai
kokia nors reikšminga knyga, jeigu apie ją neparašoma kokiame nors leidinyje.
Su J. Eugenides tiek aš, tiek tie, kurie skaitė Jotema leidyklos išleistą jo romaną Jaunosios savižudės, gali pasakyti, kad yra susipažinę su šiuo
autoriumi ir jo literatūrine kūrybine galia neabejoja.
Apie tokią stulbinamai
plačią, kone panoraminę-edukacinę knygą kaip Midlseksas apskritai sunku
kalbėti. Nori nenori pradedama ieškoti literatūrinių analogų ir čia galėtume
paminėti tikriausiai Salman Rushdie, kurio visa kūryba pritvinkusi tirštos indų
tautos kultūros, taip lygiai ir J. Eugenides Midlseksas. Tačiau graikų kultūros perteklius nėra autoriaus
savitas bruožas, lyginant su Jaunosiomis
savižudėmis, šis rašytojas labai universalus, jis ieško vis naujų jam
įdomių temų ir savitos pasakojimo formos. Jeigu Jaunosios savižudės buvo pasakotojas mistifikuotas, pati istorija
atrodė intriguojantis stebėsenos trileris, tai Midlseksas nepalyginamai kitoks tiek pasakojimu maniera, tiek pačia
knygos struktūra ir kitais teksto parametrais. Knygos tokios skirtingos, kad
net sunku be pavardės pasakyti, kad jas galėjo parašyti vienas ir tas pats
žmogus, tačiau abi kokybiškos, savitos, išskirtinės ir, velniai griebtų, mes
jas turime lietuviškai!
Kalbant apie Midlseksą, pirmiausia baisios
skaitytojui turėtų atrodyti teksto apimtys – jos išties didelės, kas lemia
teksto gylį, epinį pasakojimo savitą polėkį. Knygoje pasakojama apie tris graikų
kartas, giminės saga nuo Smirnos sudeginimo su 200 tūkstančiais piliečių XX
amžiaus pradžioje, iki šių dienų. Pasakotojas yra Kelas, kažkada gimęs kaip
mergaitė Kaliopė ir iki jo brandos giminės nė neįtarė, jog jų vaikas
hermafroditas. Būtų galima numanyti, kad knyga kelia lytinės tapatybės
problemas, tačiau tai tėra tik vienas iš svarbiausių aspektų, nes autorius
neapsiriboja vien nagrinėdamas, ką reiškia augti Amerikoje,
septintame-aštuntame dešimtmečio Detroite ir jaustis kitokiu, nei mano apie
tave aplinkiniai. Rašytojui svarbūs graikų emigracijos ir integracijos etapai,
pramonės evoliucija, Pasaulinis karas, seksualinė revoliucija ir kiti Amerikoje
vykstantys procesai, kurie smarkiai keičia graikų emigrantų kartas. Knyga tampa
turtinga ir gyva, netgi vietomis dokumentiška, nes joje inkliuziškai papasakojama autoriui svarbius procesus.
Gali kai kas visgi turėti
priekaištų, kad autorius pernelyg „užsimala“ vienu pasakojimu, apleisdamas
kitą, pernelyg daug dėmesio skiria Detroito miesto atmosferai, užuot nagrinėjęs
ir bandęs intriguoti skaitytoją įdomiais personažais. Manau, autoriui buvo
svarbu savo veikėjus perkelti į jo paties išgyventą Detroitą, į jo
įsivaizduojamos-numatomos-perfrazuotos giminės istoriją. Niekur internete
neradau, kad knygą būtų galima pavadinti autobiografine, nėra net užuominos
apie dalinę autobiografiją, tačiau knyga tokia gyva, jog atrodo, kad autorius
rašo apie save. Tam tikrai yra pagrįstų įrodymų, nes autorius, kaip ir Kelas, yra
graikų kilmės, gyveno Detroite, mokėsi Europoje, todėl žino ir išmano graikų
emigrantų kultūrą ir pasaulėžiūros niuansus. Galbūt Kelas visai realus
autoriaus prototipas, tiek Kelas, tiek J. Eugenides yra literatūros žmonės,
tačiau nederėtų sutapatinti veikėjo ir autoriaus, juolab, kad jis nėra
patvirtinęs šio fakto.
Grįžtant prie knygos,
sakyčiau, ji man buvo tiesiog labai gera literatūra, kurioje yra visko daug. Svarbiausiai -
edukacinių niuansų, daug fiziologinių medicininių terminų, nuorodų į tam tikrus
mokslininkus, straipsnius apie lytiškumą ir kt. Stipri ir literatūrinė
autoriaus pusė, jis gana unikaliai perteikia pasaulio vaizdus, laikydamas
giminės sagos chronologijos, tačiau nuolat įterpdamas dabarties laiką, kaip
atskaitos tašką. Knyga vietomis tampa kone dar ir istorinė, ypač įtikinamai
pavaizduotas Smirnos sudeginimas, abejinga to meto politika ir tos keistos
nevienareikšmiškos giminių istorijos, paženklintos laikmečio tendencijų. Kai kada
knyga priartėja netgi prie trilerio, kai Miltonas su kunigu Maiku lenktyniauja
prie Kanados sienos, o kai kada tekstas pats tampa mechaniniu ritmu, žyminčių
pramonės revoliucijos užgimimą, kai senelis Leftis pradeda dirbti automobilio
Fordo įmonėje.
Autorius, nepamiršdamas
graikų kultūros, subtiliai perteikia ir Antikos didybę, siedamas Kaliopės
prigimties virsmą su Antikos mitologija, įveda ir savotiškų magiško realizmo
elementų, kai senelė Dezdemona šaukšteliu nėščiosioms neklysdama nustato lytį. Šalia
to veriasi gana romantiškai karo fone užgimusi brolio ir sesers meilė, incestas
davė pagrindą genetiniams pokyčiams, tačiau Kaliopės-Kelo atvejis nėra
vienintelis, pasaulyje nemažai hermafroditų, autorius išskleidžia dokumentiškai
ir jų garbinimą tam tikrose kultūrose, tarsi duodamas veikėjo virsmo vadžias.
Na, ir drįstu pasakyti, jeigu man akis badė lietuviškų kabučių deficitas
tekste, tai Jonas Čeponis pasistengė išnašose paaiškinti nemažai dalykų
skaitytojams.
Ilga istorija kaip tik
gali būti ilgos pasakos, tačiau Midlseksas
nėra nuobodus skaitalas, kai kas kūrinį laiko pasauliniu literatūros
šedevru ir su tuo beveik būčiau linkęs sutikti. Knyga išties įspūdinga, joje
sugula daug giminės paslapčių, kokių būna nemažai tarp mūsų pačių pažįstamų. Tos
paslaptys kartais tokios nepatogios, kad gal kai kam norėsis užversti knygą tik
įpusėjus, tačiau knyga kartu ir diagnostinė, ji skenuoja jus, jūsų kantrybę, tolerancijos
ir jautrumo ribas, tad jeigu kartais neįveiktumėte, arba būtų tiesiog per daug,
tada galite sau pasakyti, kad ne knyga prasta, bet tiesiog literatūra Jus pramušdama
įveikė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą