David
Mitchell. „Sleido namas“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.
Sveiki,
Tiesą sakant, kai
pamačiau David Mitchell romaną Debesų
atlasas prie nukainuotų knygų skyriaus, šiek tiek susikrimtau, kad ši knyga
buvo pernelyg sudėtinga lietuvių skaitytojams. Tokia ji ir buvo – sudėtinga savo
struktūra, žanrų įvairove, temomis, tačiau tikram skaitytojui gurmanui Debesų atlasas turėjo tikti ir patikti,
o štai man, mačiusiam seserų (kadaise buvusių brolių) Wachowski ekranizaciją,
knyga nebepadarė tokio stipraus įspūdžio, tačiau visai kitoks buvo menkai
žinomas kitas autoriaus romanas, išverstas į lietuvių kalbą, – Sleido namas.
Romaną išvertė puikiai
visų pripažintas vertėjas Laimantas Jonušys, kuris vėl sugrįžo prie šio
autoriaus. Vis galvoju kodėl? Knyga skaitėsi taip lengvai, tarsi ji būtų
parašyta paauglių serijoje, tarkim, koks stebuklinis ir magijos pilnas Saulėlydis. O kas paneigs, kad Sleido namas neužima populiariosios
pramoginės literatūros nišos? Pats autorius viename interviu teigė, kad palyginus
Sleido namą su Debesų atlasu, tai Debesų
atlasas būtų pagrindinė vakarienė, o Sleido
namas – desertas. Galima su tuo sutikti, nes Debesų atlasas kur kas ambicingesnis romanas, tą rodytų ne tik
kūrinio kompozicija, bet ir teksto apimtis. Sleido
namas taip pat turi apgalvotą struktūrą, kuri patraukli turėtų būti ne tik
dinamiškumo trokštantiems skaitytojams, bet ir kino filmo kūrėjams, kadangi
medžiaga labai tinkama ekranizuoti puikų siaubo filmą, aišku, jeigu atsirastų
gerą viziją turintis režisierius. Tikriausiai sunku skaitant šį romaną,
neįsivaizduoti visų juose aprašomų įvykių ne kaip filmą.
Istorija preliminariai
apima 1979–2015 metus, pasakojama vis naujame skyriuje naują istoriją kas
devynerius metus paskutinį spalio mėnesio šeštadienį, nors laiko diapazonas
pasakojime kur kas platesnis, nevengiama skaitytoją nukelti į XX amžiaus
pradžią, primenant populiariuosius spiritizmo seansus, pasaulinius karus ir t.
t. Pasakojimas konstruojamas klasikinio siaubo elementais, todėl čia nerasite
romantizuotų vampyrų ar skraidančių drakonų. Pasirodo, vaiduokliai vis dar gali
būti šiuolaikinėje literatūroje įdomūs – dvyniai telepatai Džouna ir Nora, gimę
XX amžiuje, randa būdą, kaip gyventi amžinai, tačiau tai turi didžiulę kainą,
kurią tenka sumokėti kitų ne tik gyvybėmis, bet ir sielomis. Visas Sleido namo mechanizmas ir atskira
gyvybės palaikymo terpė, vadinamu orizonu, autorius pateikia kaip integruotą
mokslinės fantastikos elementą į savo siaubo istoriją. Nauji terminai,
ezoterinės teorijos pinasi su mokslo žiniomis ir liudijimais apie anapusinį
pasaulį, todėl tiems, kurie turi bent minimalių ezoterinių žinių ar bent
kartais mėgsta paskaityti www.anomalija.lt
puslapį, šis romanas gali autoriaus žadėtu desertu.
Rašytojas David Mitchell.
Skaitydamas knygą, vis
prisimindavau kitas siaubo istorijų knygas. Vienas iš tokių autorių buvo
visiems puikiai žinomas Stephen King ir jo romanai. D. Mitchell taip pat turi
tos pasakojimo galios, įdomių pasakojimų konstrukcijų, o įvairiuose situacijose
atsiskleidžia žmogaus psichologiniai niuansai. Tiesa, kai kada galima suabejoti,
ar tik autorius, kurį galima laikyti modernų ir novatorišką, pernelyg nežaidžia
populiariosios kultūros dalykais, pvz. skyrius Kriu Kriu, kuriame pasakojama apie apkūniąją Salę. Galima pagalvoti,
kad moteris, kuri išgyvena dėl papildomų kilogramų, romaną temptų prie pigių ir
lengvų meilės romanų, tačiau akivaizdu, kad D. Mitchell yra idėjų rašytojas. Jam
kur kas svarbiau tampa kompozicija ir ekspresija, kuriame jis išties kaip
rašytojas yra įdomesnis ir paveikesnis, nei vertinant kūrinio turinį ir prasmę.
Apie amžinybę ir galimybę įveikti mirtį, tiesą sakant, Sleido namas nieko naujo nepasiūlo, visą tą amžinybės troškulį
galimą pajusti ir Saulėlydžio sagoje.
Galite klausti: o tai kuo
Sleido namas įdomus, jeigu jį galima
priskirti tai lengvai maginės literatūros nišai? Visų pirma dėl autoriaus
mokėjimo sukurti bauginančią aplinką ir atmosferą. Kai kada jo aprašomos
situacijos taip įtraukia, kad nesinori paleisti knygos iš rankos, o istorija
atgaivina tokius nostalgiją keliančius filmus kaip Interviu su vampyru, kada ryškiais štrichais bėgama per
dešimtmečius. Kitas svarbus dalykas – jau minėta žaisminga kompozicija, lengvas
pasakojimo stilius, kuriam nereikia daug laiko gliaudyti ir visgi galima
patirti skaitymo malonumą. Kur D. Mitchell intelektualumo grūdas? Akivaizdu,
kad rašytojas išstudijavęs siaubo istorijas ir šį žanrą, todėl priima šio žanro
klasikines taisykles – bauginti žmogų, pasakoti taip, kad įvykiai įtrauktų ir
nebepaleistų skaitytojo. Visgi knyga pasibaigė taip, lyg ji būtų scenarijus
siaubo kinui. Iš kitos pusės tai mėgstama D. Mitchell tema – gyvenimo tęsimas
po mirties, šiuo atveju netgi po vaiduokliškos mirties.
Jeigu reiktų Slaido namą parekomenduoti,
rekomenduočiau jį tiek paaugliams, tiek gurmanams, visgi joje yra
intelektualumo prado, aiškios amžinosios idėjos, tačiau visgi knyga man
pasirodė artimesnė pramoginei literatūrai. Tai, žinoma, nėra blogai, nes knyga
gali tapti įdomia atgaiva skaitantiems itin sunkią literatūrą. Sleido namas nuteikia žaismingai,
bauginančiai, joje gausu siaubą keliančios ekspresijos ir idėjų. Beveik
neabejoju, kad knyga patiks daugeliui skaitytojui.
Jūsų Maištinga Siela
Neįtikėtinai nuvylusi knyga. Joje nieko nėra – nei veikėjų, nei siaubo, nei intrigos, nei stiliaus – nieko! – šlovė autoriui, sukūrusiam totalų miražą apie gerą knygą. Pati knyga kaip Sleido namas, kiekvienas, atverčiantis pirmą puslapį, patenka į sodą pro tas juodas dureles, bet net nepasistengta įtikinti – atbulom rankom iš kartono suramstytas namas, ir tiek. Jaučiuosi asmeniškai įžeista nepagarbos skaitytojui.
AtsakytiPanaikintiAbsoliučiai sutinku, kad kai knygą giria ir nesuprantama už ką. Tokiais atvejais reiktų atsiriboti ir sau pasakyti: tai tiesiog ne man. :)
Panaikinti