Sveiki,
Po Naujosios bangos
rumunų kino režisieriaus Cristi Puiu filmo „Sieranavada“
(rumun. Sieranavada) (2016) dešimties-penkiolikos
minučių seanso savo užpakalius pakėlė visos fyfos su priklijuotais nagais ir
nupieštais antakiais (juos lyg apsauginiai išlydėjo dėmesio nestokojantys kakaliai t. y. jų vaikinai ir vyrai) ir
išėjo baisiausiai purkštaudamos, kad nepavyko patirti „Kino pavasario“
pasikultūrinimo malonumą, kokį tikėjosi iš reklamos. Na ir gerai, pamaniau, nes
salėje tarsi evoliucijos atrankoje išliko tik stipriausi ir žinantys, ko atėjo
į „Kino pavasarį“. Varnoms išskridus į soliariumus, prasidėjo filmo įdomumas...
Tris valandas trunkantis „Sieranevada“
buvo išties puikus! Čia, aišku, daug tik iš pirmo žvilgsnio erzinančių ginčų,
dialogų ir posovietinių kultūrinių reliktų, kurie taip puikiai atpažįstami
lietuviams žiūrovams: mažos „chriščioviškos“ virtuvėlės, tradiciniai valgiai,
smarkiai religingos senolės, per šviesmečius nutolusi naujoji vaikų karta,
savotiškos viduriniosios kartos problemos, išmaniųjų manija... Režisierius
plaka nuostabų kokteilį viename senoviniame bute, išgaudamas giminės šurmulyje
atpažįstamą tragikomedijos spalvų gyvenimą. Viskas primena lyg ir karnavalą,
bet kartu tai primena ir „Pilną trobą“ atskirų ir persipynusių likimų ir istorijų
žemėlapį, kur lekiančios žiežirbos atsimuša viena į kitą ir „skrenda“ į kitą
buto galą. Čia filmo veikėjai be pastangų ginčijasi, myli, kaltina, juokiasi,
užkandžiauja, bjauriasi ir kartu vienas kitam padeda tarsi viena didelė atskira
kalnais nusėta valstija – Sieranavada – kur galioja savitos mikropasaulio
(valstybės) taisyklės.
Pulsuojantis filmas tai
intensyvėja, tai atsiskleidžia, tai pateikia gyvenimišką nuotaikų karuselę,
kurioje žiūrovas nesuabejoja įtaigumu, nes yra kartu priverstas dusti ankštame
bute, kartu alkti tų šventinių patiekalų, kartu nervintis dėl ne vietoje
pastatyto automobilio... Išties įspūdingas ilgas filmas, kiek primenantis
pernai vienu kadru nufilmuotą vokiečių filmą „Viktorija“, tačiau kadrai kad ir
trūkinėja, tačiau pati istorija atrodo, kad nufilmuota vienu kadru, o šeimyninė
emocijų ir santykių virtuvė kiek gali priminti „Šeimos albumas: rugpjūtis“
(2013), tačiau šioji istorija kur kas artimesnė savo kultūriniais klodais Lietuvos
žiūrovams. Filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“, padarė didžiulį įspūdį
ir man kartais gaila tų varnų, kurios išskrido lesti „Amerikietiško pyrago“...
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.9
Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą