Gendrutis Morkūnas „Grįžimo
istorija“ – Vilnius: Nieko rimto, 2016.
Sveiki,
Per paskutiniuosius savo
gyvenimo metus Gendrutis Morkūnas (1960–2009) į vaikų ir paauglių literatūrą
įbildėjo kaip ypatingos svarbos autorius, subraškindamas visas šios literatūros
sijas. Apysaka Grįžimo istorija,
pasirodžiusi 2007 metais, tapo ne tik metų geriausia knyga vaikams, bet ir
vienu svarbiausiu autoriaus knygų bei viena šio dešimtmečio kūrybiškiausių
knygų vaikams.
Tiesą sakant,
paklausinėjau vaikų, kaip jiems šioji Grįžimo
istorija ir visi kažkodėl (kaip susitarę) tvirtino, kad knyga gal ir
nebloga, bet kažin ar po jos skaitys ką
nors iš G. Morkūno kūrybos. Šalia viso to buvo paminėtas visur jau pagalius į
vaikų literatūrą kišantis Haris Poteris (kuris be abejo yra puikus!) ir po
tokio puikaus kūrinio Grįžimo istorija
gali pasirodė pernelyg „paprasta“. Tai kur šios knygos unikalumas ir kūrybiškumas?
Istorija apie dvylikametę
Viliją, kuri vieną dieną dingo iš kūdikių lovelės, atsiranda miške po dvylikos
metų. Ji nieko neprisimena, tačiau puikiai orientuojasi žmonių pasaulyje, eina
į mokyklą, susiduria su patyčiomis ir savivokos problemomis. Visa tai vyksta ne
kokioje burtų ir kerėjimo mokykloje ar Vilniaus vidurinėje, bet gana atokiame
ir ramiame Lietuvos miestelyje, kur viskas pagal visas taisykles vaikams turėtų
lyg ir būti nuobodoka, tačiau ne vietovė šįkart svarbi (galiausiai nereikėtų
kompleksuoti dėl kaimiškos aplinkos literatūroje), bet svarbiausia, kaip
papasakota šioji mergaitės istorija.
Be jokios abejonės
meniška knyga. Vienas didžiausių šios knygos kūrybiškų raiškos būdų yra
autoriaus skoningas ir neperspaustas mistifikavimas, kuris kiek primena liaudies
pasakų dvelksmus, pasakas apie velnius su prietarus iliustruojančiais siužetiniais
vingiais, bet kartu Grįžimo istorija
išlieka savita ir nestilizuota. Mistiniai dalykai vienas iš motyvuojančių
dalykų, kuris verčia skaityti toliau ir domėtis pagrindinės veikėjos
paslaptimis. G. Morkūnas ne šiaip sau mistifikuoja, bet kalba savita metaforų
kalba apie rimtus dalykus, kurie ištarti visiems suprantama „suaugusiųjų kalba“
taptų ne tik kad ne meniška, bet ir tiesmukai didaktinė keverzonė. Autoriaus
pasirinkta kalba yra ne tiek meniškumo galios demonstravimas, kiek strategiškai
apgalvotas „priėjimas“ prie vaiko skaitytojo, naujo kone pasąmoninio užkoduoto
pasakojimo įspūdį paliekantis kūrinys. Paslaptingas Vilijos dingimas tėra
socialinės problemos magiškas pateikimas: tėvai nesirūpino mergyte, todėl ji
buvo paimta iki paauglystės į globos namus. Juntamas jaunų tėvų depresinis
laikotarpis, atsakomybės stoka, bet tai tėra vienas iš daugelio probleminių
laukų, kuriuos G. Morkūnas paverčia mistiniais kontekstais.
Gendrutis Morkūnas ir du "Grįžimo istorija" leidimai.
Dalis knygos siužeto
probleminio lauko skirta Vilijos adaptaciniam laikotarpiui, kitaip sakant,
vaiko stresiniam laikotarpiui, kada tenka pritapti ne tik prie naujos šeimos,
bet ir mokyklos. Patyčių mistifikavimas ir akivaizdžios jausenų, būsenų ir
emocijų metaforizavimas, suteikiant juslėms materialiąją formą (pvz.: keršto
saldumas, energijų bangelės, sienos...), išties sukuria neeilinę vaiko
išgyvenimo perteikimo unikalumą. Net jeigu ir jaunasis skaitytojas nesuprastų
ir tik nujaustų šio kūrinio paslėptas socialines neteisybės stigmas, jam knyga
turėtų suteikti detektyvinės-pramoginės kelionės, sekant vien tik mistinę
(galvoje nekonvertuojant metaforų) liniją.
Jau seniai aišku, kad vaikų
literatūroje atvira didaktika vaikams yra neįdomi, todėl mistifikavimo būdas
yra nebloga strategija pasibelsti į jaunąjį skaitytoją. Siužetiškai knyga nėra
sudėtinga ir įmantri. Autorius užuot suveržęs pasakojimą į tamprų pasakojimą,
neretai suteikia daug laisvės pasakotojui veblenti pašalinius „vaiko filosofiją“
imituojančius dalykus, kas kai kuriems vaikams gali ir nepatikti, ypač tiems,
kurie įpratę prie verstinės įtempto ir skubraus veiksmo literatūros. Tokių vietų
apysakoje esama: miško takelių aprašymai, patyčių hierarchija, įrodinėjimai
apie Vilijos būvimą robotu... Tuose nuklydimuose nuo siužeto paplepėjimuose
dvelkia lengvu humoru, dvylikamečiui tinkančios išdaigiškos kalbos kodas, pvz. „Miestelio moterys jį vadino girtuokliu, o
vyrai – valkata. O ar teko kam nors iš jūsų sutikti žmogų, kurio vardas
Valkata, o pavardė – Girtuoklis?“ (p. 153).
Knyga išleido rimta vaikų
literatūros leidykla Nieko rimta –
stulbinama poligrafija, knygos svoris ir kokybė leidžia mėgautis ne tik „skanios“
knygos kvapu, bet ir Linos Žutautės iliustracijomis. Knyga jau perleista dukart
su skirtingais viršeliais. Skaičiau antrąjį leidimą, kuris lyg ir turėjo būti
pataisytas, tačiau visgi turėčiau pretenzijų dėl klaidų: būta praleistų žodžių,
dėl ko sakinių konstrukcijos tapdavo nesklandžios, o žodyje „mąstyti“, mano
supratimu, šaknyje vis dar rašoma ą nosinė.
Nesu tikras, ar visiems vaikams
ši knyga atsiskleidžia iki galo, bet tai tikriausiai ir nėra itin svarbu, nes
ji parašyta dviem klodais, o toks kūrinys, kuris teikia emocinio pasitenkinimo
ir talpina „užpustytą“ nesaldžią kasdienybę yra vertas jaunojo mąstančio ir
ieškančio žmogaus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą