Knyga: Ruth Ozeki "Knyga laiko būčiai"

Ruth Ozeki. „Knyga laiko būčiai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, knygų skaitytojai ir interneto naršytojai,

Sunku neturėti lūkesčių knygai, kuri daugelio įvardijama kaip šedevras – dažnas tokią perskaitęs susimąsto: o gal aš to genialumo knygoje nepastebėjau arba tiesiog esu per kvailas pastebėti? Dar vienas reklaminis leidyklų triukas, kad knyga būtų perkama? Regis, visų šių abejonių teko atsisakyti vos pradėjus skaityti japonų kilmės amerikiečių rašytojos Ruth Ozeki (g. 1956) pirmąjį romaną lietuvių kalba Knyga laiko būčiai (angl. A Tale for the Time Being), kuri kai kurių lyginama su Haruki Murakami kūryba.

Rimtesni internetiniai blogeriai jau spėjo šį romaną įvertinti vienais aukščiausių balų, o literatūros kritikai nepraleido šios knygos pro akis pristatinėdami žiniasklaidoje ir laidelėse apie naujas knygas. O dar vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės vardas kaip geros kokybės štampas po bet kokiu literatūros kūriniu garantuoja intelektualų ir gilų skaitymo malonumą. Knyga laiko būčiai iš esmės yra hibridiška knyga, kurioje difuziškai susijungia Rytų ir Vakarų kultūros srovės, faktai ir fikcija, smurtas ir švelnumas, mirtis ir gyvenimas... Tokios universalios knygos kaip Knyga laiko būčiai neapsiriboja keliais probleminiais klausimais, bet ieško esminių filosofinių tendencijų, kas yra žmogaus gyvenimas ir kokia jo vertė. Knygos universalumas atsiskleidžia per knygos sudėtingą, bet eleganciją išlaikiusią fabulą, kuri tiek beprotiškai meniška, kad neįmanoma nesižavėti autorės išgautu pasakojimo pajautos prieskoniu.

Kūrinio struktūra lyg ir nieko nežadėtų ir atrodytų primityviai nugyventa: viena istorija pasakojama paauglės Nao dienoraštyje, o kita istorija apie jos skaitytoją Rutą, tačiau autorei rūpėjo ne sluoksniuotas kūrinio biskvitas, bet santykio atskleidimas tarp skaitytojo ir rašytojo: kiek įtaigus ir geras tekstas gali pakeisti skaitytojo gyvenimą? Regis, Ruta, kuri gyvena atokioje saloje Ramiajame vandenyne netoli Kanados kasdienybė tapo tokia nepakeliama rutina, kad dingo visas kūrybinis potencialas, todėl ji kabinasi už paslaptingo dienoraščio, rasto priešpiečių dėžutėje (pastarąją išmetė jūros bangos). Rutos pasaulis atrodo toks šaltas, skvarbus vėjas, pilnas šiaurietiškos jūros ir Nao – pilnas japoniškos kultūros atributų, kurie vakariečių akimis vis dar atrodo kai kada itin keistai (ypač patyčių sklaida mokykloje, su kuria nekovoja mokytojai ir visuomenė). Dviejų kultūrų sankirta, laiko vandenynai tarp Nao ir skaitytojos Rutos kuria magišką realizmo terpę, kuri skaitytojui atrodo truputį iracionali, išjudinta, mistifikuota. Iki galo taip ir neaišku, kiek šiame kūrinyje fikcijos, o kiek turėtų skaitytojas įžvelgti logikos. Galiausiai šis santykis nėra svarbus, nes išgaubta kultūrų, erdvių ir santykių banga atrodo kaip chaotiškas visatos dėsnis, kurį žaismingai rikiuoja autorės vaizduotė. 

 Rašytoja Ruth Ozeki.

Detalės tampa mistifikavimo simboliais, simboliai slepia bendražmogiškas tendencijas ir visas romanas atrodo kaip genialus cunamis, iš kurio nuolaužų R. Ozeki skaitytojui pastato prabangius vaizduotės rūmus. 

Universalių temų gausa aprėpia tiek daug, kad kartais šios knygos cunamyje atrodo chaotiškai, tačiau tai tėra iliuzija, nes giluminiai idėjų ir prasmių „vandenys“ sustyguoti kaip mikstūros ingredientai: Antrojo pasaulinio karo skauduliai japonų žmonėms, tradicijų ir naujojo pasaulio susidūrimas, japonų mentaliteto ir filosofijos vaizdavimas, patyčios mokykloje, savižudybės problemos, tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir žmonos santykiai, Fukušimos padariniai šiuolaikinei Japonijai, Rugsėjo 11-osios padariniai, ekologijos problemos... Tiesiog toks spektras temų įausta į romaną, išlaikant gyvenimo grožio pusiausvyrą, kad nenuostabu, jog autorė už šį kūrinį buvo nominuota prestižinei Man Booker premijai. 

Paskutiniu metu elitinės verstinės literatūros nemažėja – tik spėk skaityti ir skleisti vaizduotę, nardyti po tokias sudėtingas, plastiškas romano formas kaip Knyga laiko būčiai, o kaip žinia, apetitas kyla bevalgant. Paskutinįkart tikriausiai tokią plačią ir daugiabriaunį briliantą skaičiau katalonų rašytojo Jaume Cabre Prisipažįstu, kuris taip pat pritrenkė savo fabula, sodriais universaliais pasakojimais. Knyga laiko būčiai randa pusiausvyrą tarp pramoginių siužetų, istorinių-enciklopedinių intarpų ir netgi turi poetiškumo, o visas šis literatūrinis koktelis teikia gyvenimiško žavesio. Viena iš tų knygų, kurios pasibaigia, nepaisant fizikos teorijos dėsnių ir todėl, kad pasibaigia, ji tampa prasminga ir graudžiai graži.

Jūsų Maištinga Siela