Leila
Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
– 210 p.
Sveiki,
Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai
vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo
prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai
išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros
sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron
patarėja.
Jeigu Lopšinėje
autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama
Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį
šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų
sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo
artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų
rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu
atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu –
jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.
Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas
pasakojimas kaip ir Lopšinėje
pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi
skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią,
išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl
kokybės nė neabejoju.
Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai
skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad
slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems
skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau
įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji
turi.
Rašytoja Leila Slimani.
Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai
skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie
dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių
trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės,
kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa,
knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl
paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima
svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji
šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.
Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net
sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas
provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio
skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš
pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau
Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės
gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas
geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl
atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų,
kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.
Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia,
kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji
save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia
gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai
skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso
nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja
apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį
psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios
Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.
Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga –
prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to,
autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin
taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės
vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą