Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela