Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"

Ian McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas žymiausių britų rašytojų Ian McEwan vėl atbunda Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis, kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo lūkesčius.

Kad nebepadaryčiau tokios klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam), kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir iškart perskaityti.

Iš esmės jau nuo pat pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę. Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“ vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą, išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...

Iš pomirtinės istorijos I. McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate, ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.

Klaidas atrodo kur kas saugesnis veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių, besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į Amsterdamą.

Ian McEwan

Nors kūrinio finalas kiek nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai buvo ir jo romane Šeštadienis, kai pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos prizmę.

Knyga turi keletą egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos pagerbti Booker‘iu tokio daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.

Pradėdamas skaityti šią knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir valdžios. Iš esmės Amsterdamas parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.

Jūsų Maištinga Siela