Tan Twan Eng. „Vakaro miglų sodas“ – Vilnius: Baltos
lankos, 2018 – 448 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Iš
Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Eng
(g. 1972) romanas Vakaro Miglų sodas
(angl. The Garden of Evening Mists)
laikoma viena geriausių knygų, pasirodžiusių šių metų vasarą. Knyga pateko į Man Booker premijos finalą, o tokias
knygas daugelis intelektualų grožinės literatūros gerbėjų stengiasi nepraleisti
ir viską kruopščiai suskaityti.
Po itin
rytietišku pavadinimu slepiasi istorija apie karą ir okupaciją Antrojo
pasaulinio karo metais, kai japonai buvo užgrobę didelę dalį Kinijos ir
pietinių Azijos valstybių teritoriją. Jeigu mūsų europietiška literatūra mėgsta
gręžiotis į praeities traumas ir prikelti Antrojo pasaulinio karo baisumus, tą
daro ir azijietiška literatūra, keldama savo regiono istorinius skaudulius,
apie kuriuos mūsų kultūroje užsimena pusę lūpų. Taigi literatūra (čia sena tiesa)
– puikus būdas priminti, nepamiršti ir permąstyti nūdienos politines
tendencijas, kad žiauri istorija nepasikartotų.
Apie
japonų žiaurumus, statant per Birmą didžiulį imperatorišką kelią, pasakojo ir
Richard Flanagan romane, apdovanotame Man
Booker premija, Siauras kelias į
tolimąją šiaurę. Šio romano pavadinimas, pasiskolintas iš klasiko japono
poeto taip pat minimas ir Vakaro Miglų
sode. Ne veltui radau daug istorinių sąsajų su R. Flanagano romanu, nes
veiksmas vyksta panašiu metu, pasakojama apie japonų okupuotą teritoriją. Visgi
lyginant su T. T. Eng romanu, Siauras
kelias į tolimąją šiaurę atrodo kiek žiauresnis, nes ten daugiau dėmesio
skiriama statyboms, koncentracijos stovyklos kasdienybei ir japonų režimui.
Kitą vertus, Vakaro Miglų sodo
uždavinys nėra papasakoti apie žiaurumus, veikiau tai istorija apie traumą,
kuri suluošina žmogaus sielą ir vienintelis klausimas – kaip su tuo gyventi?
Pagrindinė
veikėja Teo baigia teisėjos karjerą ir po keturiasdešimties metų grįžta į
provinciją, kur kažkada po koncentracijos stovyklos norėjo įkurti japoniško
stiliaus sodą, kuriais taip žavėjusi stovykloje mirusi sesuo. Netrukus atskleidžiama,
kad Teo serga nykstančios atminties liga ir kiekviena diena, kai ji prisimena
savo svarbiausius ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, yra tam tikras apsivalymo
ir apmąstymo ritualas, rekonstruojant buvusį laiką, ieškant pasekmių ir
priežasčių gijų, bandant surinkti ir suvokti save per patyrimą. Teo atmintis
tarsi sodas, laiko atžvilgiu jis nusidriekęs per kelias laiko pakopas, romane pasakojimo
laikotarpiai architektoniškai išdėlioti, kad taip pat primena sodo kompoziciją.
Teo sudėtingo likimo moteris, pilna vidinių
prieštarų. Kankinta japonų po stovyklos ji stengiasi visomis išgalėmis nubausti
karo nusikaltėlius mirties bausme, tačiau pasiryžta vardan sesers atminimo mokytis
sudėtingo filosofija ir nuojauta grįsto sodininkystės meno iš japono Aritomo. Nekęsdama
japonų tautos atstovų, ji įsimyli japoną sodininką – lyg ir pakankamai banalu,
kad toliau dėliotųsi melodramą primenanti istorija. Priešpriešų esama ir
daugiau, kurie žymi Teo visuomeninę ir dvasinę laikysenos dvylipumą – būti negailestingai
griežtai, ieškoti besąlyginės tiesos, nesidairyti į šoną, bet būtent tai
griežtai teisėjos laikysenai ji nusižengia: pasidaro didžiulę tatuiruotę ant
nugaros, sutinka japonui mokslininkui atiduoti Aritomo išlikusius meno
kūrinius.
Nuoskaudos
japonams virtusios dvasiniu skausmu, kurį Teo bando ir atpirkti, ir nusikratyti,
ir susitaikyti – tas skausmas tarsi metų laikų kaita. Tas skausmas
neištrinamas, nes jis pernelyg giliai praradimais įsmigęs į atminties audinį,
todėl akivaizdu, kad kol gyva Teo atmintis, tol šiai nuoskaudai lemta gyvuoti.
Šalia
intymių pasikalbėjimų sode romane ryškus politinis laikmečio kontekstas. Tiksliau
– Malaizijos regiono XX amžiaus vidurio politinė situacija: britų imperijos
būvimas, įvairūs komunistiniai sukilimai, kurie vakarietiško skaitytojo sąmonėje
brėžia pažintinę Azijos polinių slinkčių žemėlapį ir visumoje pasaulietiškai
praturtina pasakojimą, neleisdama lokalizuotis vien tik filosofiniame
pasikalbėjime.
Rašytojas Tan Twan Eng
Neįmanoma
neatkreipti dėmesio į poetišką autoriaus laikyseną, kuri asocijuojasi su
gamtiška azijietiška poetika, tiksliau – su išgrynintais lakoniškais poezijos
žanrais kaip haiku ir tanka. Pasakojimo stilius puošnus, bet nėra erzinančiai
manieringas, kiekviename sakinyje neprimenantis precizišką barokišką estetiką. Priešingai
– ši rytietiška žodžių estetika tinka pasakojamos istorijos audiniui, nes
žodžiai iš esmės dengia karo patirtus baisumus, tyla nutiesia kelią į tiesą,
todėl knygoje gausu dialogų, greitai nutrūkstančių, pasakotojo dėka žvilgsniu nukreipiančių
į gamtos peizažą, tokiu būdu užpildant dialogą naujomis poetinėmis prasmėmis: „Tarp akmenų it dramblio ausys švelniai
sulinguoja didžiuliai paparčių lapai, ir man dingteli, kad jie įsitempę slapčia
klausosi mūsų pokalbio (p. 234)“.
Atmetus
istorinį kontekstą, karo žiaurumus, prieštaringus veikėjų santykius, romano
stiprioji visuminė šerdis glūdi pasakojimo filosofijos plotmėje. Daugelis pasaulio
tautų turi savitą istoriją ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, lietuviai
tremties laikotarpį, Amerika – indėnų persekiojimą, armėnai – turkų vykdytą genocidą
ir t. t., todėl toji skausmo, negalėjimo susitaikyti ir galiausiai paradoksas –
susitaikymo su nesusitaikymo būsena Teo, pagrindinės veikėjos, istorija tampa
globalia, visų tautų ir žmonių veidrodine istorija, kurioje glūdi kiekvienos
tautos ir jo atskiro žmogaus netekties, pykčio ir skausmo istorija. „Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp
pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei
praeities (p. 41).“
Ramios
tėkmės tekste, rytietiškų peizažų, kvapų ir miglų istorijoje, švelniais
potėpiais pasakojama kiekvieno iš mūsų istorija. Istorija apie sudėtingą
žmogaus asmenybės struktūrą, veikiamą ir formuojamą meilės, praradimų, pykčio,
nuolankumo, nuostabos ir nuoskaudos, grožio ir karo baisumų. Knyga apie žmogaus
atminties prakeiksmą ir galios šaltinį gyventi.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą