Knyga: Alessandro Baricco "Emausas"

Alessandro Baricco. „Emausas“ – Vilnius: Alma littera, 2010 – 144 p.

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, yra pasaulyje tokių knygų, kurias lengva skaityti, nes įvykiai veja įvykius, nes stilius lengvas ir neįmantrus. Yra tokių knygų, kurios turi kažin kokį sodrų ir tirštą stilių, gilią minties prasmę, skvarbią visumos idėją ir jas taip gera gurmaniškai skaityti palengva ir mėgautis. Yra tokių knygų ir rašytojų, kaip italas Alessandro Baricco (g. 1958), kuris kaip kūrėjas apima pirmųjų dviejų knygų tipų diapazoną: filosofinę gelmę ir stiliaus lengvą grakštumą.

Kažkas dar bandė šį, mano akimis, stebuklingą autorių lyginti su Paulo Coelho, kuris, bent jau man, po Alchemiko yra nepaskaitomas autorius, nes nei stiliaus, nei gelmės, vien plokščio pasaulio banalybės. Galima plokštumu apkaltinti ir A. Baricco knygą Emausas (ital. Emmaus), kuriame lyg ir prislopintas poetinis grakštumas, nebėra jūrų platybių, nepasiekiamų svajonių, kukius dalykus galėjome įskaityti ir saviškai patirti jo geriausiuose kūriniuose Jūra vandenynas, Aistrų pilys, Novečentas, City, Šilkas. Nuo 2000 metų autorius gerokai „suplokštėjo“, tačiau...

Tačiau vis tiek jis kaip gėlės žiedas vilioja savo skaitytojus bites. Matyt, iš to ilgesio. Taip, Emausas toli gražu nėra geriausias jo kūrinys, ir vargu, ar rašytojas kada nors beparašys geresnių kūrinių, tačiau romano visuma vis vien daro gerą įspūdį. Istorija pasakoja apie septyniolikmečius aštuoniolikmečius vaikinus, kurie iš tolo stebi Andrė, mergaitę karalienę, gerokai subrendusią jų amžiaus merginą, kurios trokšta visi ir ji neatsisako. Smarkiai erotizuotame romane rasime daug jaunuoliškos aistros, geismo, kuris slepiasi po krikščioniškuoju įvaizdžiu. Vaikinu gaujelė, iš kurios perspektyvos žvelgiama į pasaulį, randasi dvigubo pasaulio standartai: vienas nevaržomas pasaulietinis, o kitas – smarkiai katalikiškų šeimų paveiktas, kone atitvertas pasaulis nuo pagundų, įrėmintas bažnytinių ritualų, senolių slaugos namų. Tačiau geismas abejuose pasauliuose yra tas pats geismas, kuris nori būti išreikštas, todėl jis tampa centrine veikėjų ir nelaimių varomąja jėga.

Iš tikrųjų veiksmas vyksta Italijoje, bet A. Baricco vienas iš tų rašytojų, kuris pasižymi tokia literatūra, kurioje nusitrina nacionaliniai ženklai ir tai, atrodo, gali vykti bet kur. Beskaitant vis dingojosi, kad istorija kažin kokia amerikietiška, vietomis labai priminė Jeffrey Eugenides kultinę knygą Jaunosios savižudės, kada iš vaikinų perspektyvos pasakojama apie šeimą per nuotolį, darant savitas išvadas, idealizuojant veikėjų ydas, moralinius nukrypimus.

Stipriausioji šios jaunatviškos istorijos literatūrinė vertė yra autoriaus mokėjimas aiškinti susipriešinusių pasaulių skerspjūviais – pasaulietinio (realaus, esamo) ir religinio (išgalvoto, bet siekiamo) sankirtomis. Kad ir koks atrodytų patogus, doras, pilnas moralės religinis pasaulis, kurį gyvena „geri“ berniukai, jis pagrindiniam pasakotojui atrodo kažin koks fasadinis. Tikriausiai nederėtų knygos turinio ir pasakotojo tapatinti su autoriumi, tačiau giliai povandeninės literatūrinės prasmių sankirtos suponuoja manyti, kad pats A. Baricco turi ne itin geriausią santykį su bažnyčia, nors kituose jo kūriniuose šių pasakojimo prasmių nėra. Iš ko tai rodosi? Iš to, kaip samprotauja pasakotojas, bandydamas priešpriešomis įvertinti religijos (ne)naudą.

Alessandro Baricco

Emausas – tai miestas, į kurį žygiavo žmonės, kai Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, kai Dievas žmogaus pavidale buvo nužudytas, dar neprisikėlęs, vadinasi, pats nusivylimo metas, pačios sutemos iki dar vienas gerosios žinios – prisikėlimo. Savotišką meilės, aistros ir praradimų tamsumas išgyvena gauja katalikų berniukų, kurie vis labiau išsižada sekmadieninės bažnyčios ir vis labiau leidžiasi užvaldomi aistros ir pasaulietinio gyvenimo. Aišku, galima tarp eilučių stabtelėti ir pagalvoti, ar dėl tų nelaimių – savižudybės, abortai, žmogžudystės – yra tos pasireiškiančios aistros ar lokaliosios religijos priežastis? „Kuo kuklesnę tradiciją jie mums perduoda, tuo labiau kas dieną stiprėja jų įskiepytas nesąmoningas geismas neribotų siekių – beveik beprotiškas prasmės lūkestis (p. 82).“

Kitas labai svarbus, kone beveik skausmingai knygoje aidintis probleminis laukas – tėvų ir vaikų santykiai, jų nesusikalbėjimas, šeiminis apleidimas „... mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi (p. 100)“. Akivaizdu, kad ne šventieji puodus daužo ir akivaizdu, kad neidealiame jaunuolių gyveniman ima kilti ir jų tėvų netobulas gyvenimas – neištikimybė, noras nusižudyti, abejingumas. Jie norom nenorom perima jų ydas ir polinkius, nors sekmadienio bažnyčioje katalikiškai šypsosi vieni kitiems. „Galimas daiktas, dieną mūsų širdys perpildytos gėdos ir pasibjaurėjimo, prasiveržiančio giliai viduje glūdinčiu liūdesiu, – mes kaip įskilę indai, suvokiantys savo slaptus trūkumus (p. 104).“

Galima numanyti, kad romano principas yra supriešinti tikėjimo ir potyrio, siekiamybės ir realaus pasaulio vaizdinius. Iš esmės tai tik būdas, kurį pasirinko autorius, norėdamas atskleisti žmogiškumo prigimtį. Pabaigoje įterpiama transvestito Silvijos istoriją – jį nužudo, tačiau pasakotojas filosofiniame lygmenyje kalba apie žmonių kūnus ir skirtingas prigimtis: kodėl vieni turi tramdyti ir būti tokiais, kokie nėra, o kiti, išėję iš komforto zonos, geba džiaugtis savo kūniškumu, bet už tai yra niekinami?

Labiausiai mėgstu A. Baricco kūrinio minties apibendrinimus kūrinių pabaigose. Kaip ir romane Be kraujo, taip ir Emause, pasakotojas padaro esminius apibendrinimus apie tikėjimą ir praktinį gyvenimą, apie įvaizdžius, kuriais sekame pamesdami savo kelią. Emause tai pati skaidriausia ir kartu skaudžiausia kūrinio dalis, nes romanas ilgą laiką bylojęs apie seksualinį jaunuolių gyvenimą, per jaunuolių patirtis pateikia savas išvadas, kurios ne vien grakščios literatūrinės plunksnos vertas skaitymas, bet byloja ir apie autoriaus gebėjimą emociniu intelektualu apčiuopti, – ko visada tikiuosi iš A. Baricco – nuslėptos ar paslėptas gyvenimiškos tiesos, kuri pasakoja apie mūsų prieštaringą ambivalentiškamą tarp gyvenimo būdo ir noro gyventi geriau, tarp gyvenimą namuose ir būvimą sociume, tarp kūno ir dvasios, tarp meilės ir keršto... Ir tai jis paverčia filosofine minties poezija.

Tiesiog negaliu nepacituoti. „Kur kas aukštesniu – mirties – lygmeniu paženklintas mūsų galutinis ir neatšaukiamas paveikslas, nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, – rodos, nesutaikomų kraštutinumų, tėvas sūnus šventoji dvasia, suvedimas į vienatinį lavoną, kuris yra ir nėra Dievas. Iš aporijos par excellence pasidarėme fetišką – vieninteliai visame pasaulyje garbiname mirusį dievą. Ir kaip dabar galėtume neišmokti šio neregėto gebėjimo – ir siekio įveikti bet kokį atstumą? (p. 136).“

Alessandro Baricco – galite jį mėgti, galite ne, – yra savitai genialus rašytojas.

Jūsų Maištinga Siela