Knyga: Karina Sainz Borgo "Karakase vis dar naktis"

Karina Sainz Borgo. „Karakase vis dar naktis“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Gyventi – tai stebuklas, kurio vis dar iki galo nesuprantu ir kuris sugriebęs laiko kaltės kapliais. Išgyventi – tai nuo bėglio neatsiejama siaubo dalis. Tai maras, kurio tikslas – suardyti sveikatą užklupus mus sveikus, kad suprastume, jog kažkas labiau nusipelnė gyventi (p. 188).“

Iš Venesuelos kilusi rašytoja Karina Sainz Borgo (g. 1982) tapo tikru fenomenu, kada jos romanas Karakase vis dar naktis (ispn. La Hija del la Espanola) dėl itin žiauraus gyvenimo vaizdavimo Venesuelos sostinėje. Romano pavadinimas lietuviškame variantui paimtas pagal angliškos knygos versiją, nors, mano supratimu, Ispanijos dukra gal ir atitiktų visos knygos konceptą, nes pagrindinė veikėja, prisidengusi mirusios kaimynės asmens tapatybe, pabėga iš beprotiškai korumpuotos ir nesaugios šalies į Ispaniją. Iš ispanų kalbos romaną išvertė Alma Naujokaitienė.

Kitą vertus, Karakase vis dar naktis labiau poetizuotas pavadinimas, išsiskiriantis iš kitų knygų sraute. Venesuela – neseniai dar vieną siaubingą ekonominę ir dvasinę krizę išgyvenusi šalis, apie kurią mes dažniausiai girdėjome tik kaip apie naftos šalį, kuriame vyksta politiniai neramumai ir iš patrauklių turistams skirtų reklaminių bukletų. Apie tolimiausių šalių gyvenimo realijas mes žinome tiek mažai, pagalvojau skaitydamas šį romaną, nes kirbėjo nuolat piktintis ir bartis, ar kartais autorė neperdėjo hiperbolizuodama Karakaso gyventojų realijas. Šitiek beprotiško smurto, koks, regis, tegali būti kokioje nors Šiaurės Korėjoje, negali egzistuoti XXI amžiuje. Tačiau ką aš iš tikrųjų žinau apie Venesuelą? Ogi beveik nieko, todėl teko pamiršti savo pasipiktinimus ir nepagrįstus kaltinimus ir mėgautis tekstu.

Žurnalistės Karinos Sainz Borgo plunksna taikli ir negailestinga. Žvelgiant į romano struktūrą, literatūrinį stilių – tai nėra Lotynų Amerikos literatūros novatoriškas perlas, kurį žūtbūt reiktų perskaityti. Gana nuosaikia, literatūros masėms paskaitoma knyga atrodo labiau kaip priedas prie turistams brukamų netikrų Venesuelos įvaizdžio formuojamų reklamų. Toji karti istorija apie badą, smurtą, apie Karakaso rajonų skersgatviuose kylančius neramumus, po kurių lieka sukepę lavonai, atrodo, taip toli nuo spalvingų ir aistringų venesualietieškų muilo operų, kad net baisu pagalvoti, kokio masto baimė, nesaugumas ir įtampa yra Karakase ir visoje šalyje.

Autorė pasakoja apie jauną beletristinių tekstų redaktorę Adelaidą, kuri už paskutinius pinigus palaidoja savo motiną, o po laidotuvių nebegali įeiti į savo namus, nes juose įsikraustė moterų laisvės pasipriešinimo frontas, kuris uzurpavęs redaktorės turtą, ją pačią palieka be nieko. Jokių teisių, policija korumpuota, nuolat žmonės miršta, patiria smurtą... Galiausiai moteris atsiduria pas kaimynę Aurorą, kuri netrukus miršta ir nuo tada prasideda kiekviena diena beprotiškos kovos už savo būvį. Šokiruojančių politinių neramumų kontekste Adelaida klajoja po savo prisiminimus apie giminės moteris, savo pačios vaikystę, tetas dvynes ir vis prisimena kieme augantį vaismedį, kuris alinančiomis gyvenimo sąlygomis tampa visos Venesuelos simboliu – rūgštūs vaisiai su milžiniškais kauliavaisiais.

Karina Sainz Borgo

Netrukus Adelaidos gyvenime atsiranda Santjagas – jaunėlis draugės brolis, kuris Adelaidai atskleidžia kraupias žmonių kankinimo bazes. Žmogaus mirtis, kančia ir prievarta tampa hienų ir sadistų pramogomis. „Jiems nesvarbu, ar mes pažįstami, ar priklausome organizacijai. Jie tiesiog mus talžydavo. Begalę kartų. Aš tave nudėsiu, pydare, mes tave išdulkinsim, pripjausim tavo šeimą, šūdžiau, kas tau liepė čia veltis? Pačiam jauniausiam į šiknaskylę sukišo laistymo žarną. Man – šautuvo vamzdį (p. 97).“ Jeigu atrodo, kad moterys gimdo vaikus, o karas – tai vyrų reikalas, tai Karakaso gatvėse pačios žiauriausios yra moterys: „Už trijų kvartalų nuo savivaldybės pastato ją užpuolė trys moterys, įsitempė į džipą tamsiais stiklais, sumušė ir suspardė. Paplūdusią kraujais paliko prie jos namų laiptinės lyg kokį perspėjimą. „Kitą kartą ji gyva negrįš.“ Štai ką reiškia šis ženklas. Pasigailėjimas – kaip dar viena žiaurumo forma. Palikti leisgyvę, kad agonija tęstųsi (p. 54).“

Ne ką mažiau šokiruoja ir pačios Adelaidos moraliniai sprendimai, kurie pamina visa, kas šiaip jau suprantama kaip žmogiška. Ji pasiima kitos moters tapatybę, o jos kūną sudegina gatvėje. Kitą vertus, skaitytojas supranta visas tas pateisinančias pilietinio karo aplinkybes, o noras išgyventi yra instinktyvus poreikis, paminantis visus kultūrinius susitarimus. Knygoje tokiomis aplinkybėmis nieko nebelieka (a)moralaus, nes tokia sąvoka paprasčiausiai nebeegzistuoja, kai nebelieka civilizacijos ir demokratijos.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų tampa Adelaidos dvasinis virsmas, didžiulė tapatybės transformacija, kai ji iš Karakaso skrenda į Madridą ir jos viduje „kovoja“ dvi tapatybės: prisiminimai apie motiną ir nauja „instaliuojama“ pavogta tapatybė. Skaitytojui atskleidžiami esminiai žmogaus tapatumo požymiai. Viskas, kas nėra mumyse, įskaitant ir tautinį identitetą, juos galima pasitelkus įtaigą, pakeisti vardan to, kad būtų išsaugota gyvybė. Knyga pagrindžia man jau senai žinomą tiesą, kad žmogaus prigimtiniai poreikiai yra žymiai stipresni už etines, kultūrines susitarimo formas ir atsiradus ribinėms situacijoms, kurios iš tavęs pareikalauja išgyvenimo instinkto, nebegalioja niekas, kas buvo iki tol sudiegta ir dėl ko tave vadino civilizuotu žmogumi.

Šis lengvai perskaitomas romanas labiau veikia kaip šokiruojantis liudijimas apie nematomą Venesuelos pusę. Kiek knygoje yra fiktyvumo, o kiek realijų – sunku nusakyti, reiktų itin domėtis Venesuelos realijomis, bet kokiu atveju, Karakase vis dar naktis, praplečia ir leidžia numanyti kitokį Venesuelos gyvenimą. Intensyviai aprašomi šokiruojantys brutalūs vaizdai kartu yra ir tam tikras autorės paminklas savo giminei ir politinis protestas prieš gniuždančią santvarką bei nuo tos santvarkos galvą padėjusiems žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela