Sveiki,
„Kino
pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila)
(2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“,
tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su
provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai
daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo
elnio nužudymas“ ir t. t.
Sunkiai
man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas
įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis
pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija
pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?)
vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į
kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš
artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti
eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles
komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į
atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis
kažkada buvo pamiršęs.
Gerai,
pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių
kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas
per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija,
virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir
pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino
pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano
lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.
Filmas
lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus
socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada
žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir
kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas,
netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu,
todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos
terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant
su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai
crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou
filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę
drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai
„kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos
ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“,
prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei
terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo
pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su
žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai,
kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir
nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.
Mano įvertinimas:
4/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.8
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą