Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 288.
Sveiki,
Kai prieš kelerius metus Nyderlandų
rašytoja iš kaimo Marieke Lucas Rijneveld (g. 1990) laimėjo International
Booker Prize 2020 apdovanojimą, buvau šiek tiek šokiruotas, nes tikrai
nesitikėjau, kad jaunos autorės knygą Vakaro nejauka (oland. De
avond is ongemak), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė,
nurungs daugelio internautų skaitytojų finale buvusius favoritus. Tiesą sakant,
nesu labai stiprus olandų kalbos vardažodžiuose, tad buvau įsitikinęs, kad
premiją pelnė vaikinas. Pasirodo, kad M. L. Rijneveld save įvardija kaip
tarpinę lytį, nors rengiasi kaip vaikinas, atrodo iš dalies kaip mergina,
tačiau jai maloniausia, kai į ją kreipiasi trečiuoju asmeniu, kai lytinė
tapatybė nepabrėžiama. Žinoma, amerikiečiai netrukus susidomėjo Vakaro
nejauka ir bandė išsiversti į savo kalbą, tačiau kilo keistas rasistinis
skandalas, tad nebeaišku, kuo ten viskas baigėsi. Visgi, kai imame šiandien
kalbėti apie kūrėjų lytiškumą, viskas tampa be galo jautru ir paslysti dėl savo
įsitikinimų labai lengva, kur kas sunkiau atriboti autoriaus tapatybę nuo jo
kūrinio, bet, deja, socialinių tinklų epochoje tą padaryti sudėtinga, o
retsykiais ir neįmanoma.
Galima sakyti, kad autorei
suteikta ši premija dėl jos tapatybės, o gal ir ne. Panašiai kaip „Oskarai“,
kai kartu premijos pasitarnauja ne tik kūrinio kokybei iškelti į viešumą, bet
ir visuomenės įsitikinimus laisvinantiems procesams. Nekalbėčiau tiek daug apie
autorės tapatybę, jeigu ji tiesiogiai nebūtų susijusi su knygos turiniu ir
sukurtu dvylikametės Jopės veikėja, kurią, vienaip ar kitaip prisižiūrėjęs
interviu, tapatinau su pačia autore. Reiktų paminėti, kad visgi M. L. Rijneveld
savo gimtinėje yra savitas literatūros balsas, ūkininkė, kuri nesėdi salonuose
ir intelektualiai neporina su kitais olandų rašytojais, nes gyvena ganėtinai asketišką
ūkininkės gyvenimą, o šalyje iki šio romano buvo suvokiama ne kaip prozininkė,
o poetė.
Vakaro nejaukos
pavadinimas absoliučiai atspindi kūrinio turinį. Istoriją mums pasakoja itin religingoje
ūkininkų šeimoje Nyderlandų provincijoje gyvenanti Jopė, kurios šeimoje vieną
žiemos dieną vyriausiasis brolis Matisas išeina čiuožinėti ant užšalusio ežero
ir nebegrįžta. Nuo tos dienos viskas ima tik blogėti. Netekę sūnaus tėvas ir
motina, iki tol buvę pavyzdiniai tikintieji, ima vienas nuo kito tolti,
apleisdami likusių vaikų auklėjimą. Negana to, ūkį užklumpa snukių ir nagų
liga, todėl tenka utilizuoti karves, netgi tas, kurias šeimininkas buvo
paveldėjęs iš savo tėvo. Matiso mirties faktas slepiamas, jis tarsi po
laidotuvių neegzistuoja, o tiek tėvas, tiek iš dalies pati pasakotoja yra
keistai įtikėję, jog įmanomas prisikėlimo stebuklas. Žodžiu, kol laukiama to prisikėlimo,
viskas pamažu degraduoja, o veikėjai vienas nuo kito ne tik tolsta, nežinodami,
ką daryti su traumuojančia netektimi, bet pradeda pamažu vienas kitą
sadistiškai skaudinti.
Jopę būtų galima
apibūdinti kaip vikšrą lėliukės stadijoje. Mergaitė gyvena savo raudonoje
jopėje – tai toks raudonas rūbas, primenantis striukę (pavaizduota ant knygos
viršelio), kuris skamba kaip ir pagrindinės veikėjos Jopės vardas. Mergaitė labiausiai
bijo, kad kas nors privers vieną dieną iš jos išlįsti ir parodyti pasauliui
augančią krūtinę. Žinoma, jopės reikšmė dvejopa. Iš vienos pusės – tai
paauglystės gėdos brendimo kokonas, apsauga nuo pasaulio, o iš kitos – šarvai
nuo šeimą ištikusių negandų. Mergaitė pripažįsta ir savo skirtybes: „Taip ir
aš greičiausiai dvipusė, tai yra esu ir Hitleris, ir žydė, ir gera, ir bloga
(p. 159).“
Jopei sopa vidurius, ji
negali išsituštinti, todėl tėvas į jos išangę kiša žalio muilo gabaliukus, o
tai mergaitę nepaprastai žemina, nors pati su jaunesne seserimi Hana ir šiek
tiek vyresniu broliu Obe yra įsivėlusi į keistus seksualinius santykius,
tyrinėja vienas kito kūną, Hanai į makštį kišamos kokakolos skardinės, jaunėlė
patiria pirmuosius orgazmo simptomus, o Obė vakarais masturbuojasi žiūrėdamas į
pornografinius žurnalus. Knygoje visa tai pateikiama kaip žaidimas, tam tikras „atpirkimo“
ritualas dėl kritusių karvių ir brolio mirties. Kaltės jausmas ateina iš
religijos, kol tėvai žarstosi kaltinimais ir grūmoja linksniuodami Dievo vardą,
vaikai toje pačioje šeimoje kuria savo kančių ir atpirkimo pragarą, remdamiesi
savo hormonų audromis. Žodžiu, kūniška žmogaus prigimtis sumišusi su traumuojančiomis
situacijomis ir vaikų seksualumas tampa ginklu, savotiška terapija įveikti
sunkumus. Deja, pasirinktas „atgailos“ būdas tik dar labiau didina atskirtį ir
iškreipia lytiškumo ir seksualumo pažinimą.
Kitas knygoje svarbus
aspektas – gyvūnai, jų pavergimas ir kankinimas. Šeima, priklausanti nuo karvių,
turi išnaikinti visus savo raguočius. Įspūdingai knygoje perteikta žlungančio ūkininko
skausmas, kuris primena apokalipsę, kai tėvas su sūnumi svaidosi prakeiksmais,
tačiau supranta, kad viskas daroma teisingai. Vaikai savo ruoštu taip pat
kankina gyvūnus, augina rupūžes stiklainiuose, švelniakailiams nukarpomi ūsai,
kad gyvūnėliai prarastų orientaciją, o viduriuojančiai karvei į užpakalį
mergaitė įkiša sūrio gremžtuką, kad veterinaras galiausiai atkreiptų į ją
dėmesį. „Sumuštinis man primena suvažinėtą ežį, kurį vakar mačiau ant pylimo
kelio grįždama iš mokyklos (p. 141).“ Netgi knygoje esantys gausūs
palyginimai, tėvų santykiai lyginami su artimoje ūkinėje gamtoje matomais
gyvūnų elgesio pavyzdžiais, dažniausiai jie žiaurūs, susieti su brutaliu
poravimosi ritualu arba mirtimi. Tai padeda kurti knygos nejaukumą, kuris perteikiamas
su smurto hiperbolizavimu, kurio persismilkęs visas Jopės pasakojimas. Ryškūs gotikinio
pasakojimo atšvaitai, nejaukumas, įsivaizduojami nuo Antrojo pasaulinio karo rūsyje
besislepiantys žydai, kas padeda iš esmės perteikti sutrikusios pasakotojos nestabilią
tikrovę, susidedančią iš pramanų ir realijų.
Knygoje vyraujančios
hiperbolės nėra vien tik plokščias meninio vaizdinio padidinimas, iš tikrųjų
knygos autorė sulydo religinį ir socialinio smurto sluoksnius, viskam rasdama
analoginius paaiškinimo vaizdinius. Jeigu rupūžės poruojasi, vadinasi, tėvai
irgi poruojasi, jeigu Jopė slepiasi jopėje, tai ir žydai slepiasi rūsyje, jeigu
karvių kūnus sumeta į konteinerį, tai ir žydus šitaip žudė, o finalinėje
scenoje Jopė užsitrenkdama šaldiklyje aiškiai atkartoja Matiso panirimą po ledu.
Romanas barokinis ir gotikinis, nors daugelis dalykų kelia tam tikrą nejaukumą,
ypač vaikų saviti nukrypimai ir pasaulio bei savo ribų tyrinėjimas, bet
labiausiai stebina tas Jėzaus mokymo nesilaikymas. Visą tą laiką galvojau:
kokia prasmė gąsdinti(s) Dievu ir šitaip paminti beveik visus Dievo įsakymus ir
dėtis gerais krikščioniais? Kokia baisi šių veikėjų tragedija yra kankinti ir
kankintis, prisidengiant religiniais Senojo testamento Dievo įvaizdžiais. Ir apskritai:
ar tai dar vyksta Nyderlandų provincijoje XX-XIX amžiaus sandūroje, kai
legalizuota marihuana ir prostitucija? Čia tikriausiai reiktų panagrinėti
Nyderlandų provincijos ir miestų socialinę atskirtį, tačiau neatimsi vieno –
knyga įtaigi, atmosferinė, vietomis beprotiška ir, žinoma, savita, perteikta
poetiškai su daugybe palyginimų, aliuzijų ir meninio vaizdinių išdidinimais,
siekiant perteikti ne vien tikrovę, bet ir nemeilės bei smurto persunktą paauglės
gyvenimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą