Clarice
Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.
Sveiki skaitytojai,
XX a. brazilų rašytojos Clarice
Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai
panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad
J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis
vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias
sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros)
romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela)
originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai
sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai
taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau,
kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias
kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė
kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C.
Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo
ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas,
lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.
Į lietuvių kalbą šį
romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį
autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o
šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje
recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C.
Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir
įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs,
nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis
epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba,
tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.
Istoriją pasakoja vyras Rodrigas
S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane
itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja
jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama
mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės
troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir
nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo
akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti
tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia
Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo
parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad
literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug.
Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos
užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais
sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu
savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar
gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti
žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas
laikas (p. 15).“
Pasakotojas nuolat
balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau?
Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia
turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos
jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti,
tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas
netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako
vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas
neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes
eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis,
nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš
dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti,
neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia
sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).
Visgi romane Žvaigždės
valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent
autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas
Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus
viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri
netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo
apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug
klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta
su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima
ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški
jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda
juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai
gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus
dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos
kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji
nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“
Skaitant Makabėjos
gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su
nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir
paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo
tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo
svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje
tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia
suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės
sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika
knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“
Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai
būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas.
Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos –
filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti
meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.
Skaitant Žvaigždės
valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis
įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus
kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor
eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats
kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo
dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu
kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga
iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą