Knyga: Anne Enright "Užžėlęs kelias"

 

Anne Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.

Sveiki, skaitytojai,

Naujausios airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A. Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road), pastarąjį išleido leidykla Alma littera.

Geriausiame metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki 2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus (Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...

Knygos struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias, lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...

Jaunesnysis brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi, kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama, o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai, tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.

Manau, A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai atpažįstama.

Anne Enright

Anne Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti, pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių, pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos, pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.

Kad ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“

Manau, Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.

P. S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).

Jūsų Maištinga Siela