Viktorija Daujotytė. „Sakiniai“ – Vilnius: Tyto alba, 2002. – p. 150.
Sveiki, skaitytojai,
„Bendraties sakinių
paslaptingumas, grynas poetiškumas: pasakyta ir neišsakyta, atskira ir bendra;
kuo labiau sulydyti, kuo mažiau žodžių; svarbiausia – veiksmažodis, senos
giesmės verksmažolė, atodūsio nežinau...“ (p. 145).
Šią profesorės Viktorijos
Daujotytės (g. 1945) knygą Sakiniai, išleistą lygiai prieš 20 metų, įsigijau
sendaikčių krautuvėlyje, tikėdamasis, jog šioji knyga bus labai panaši į
aforizmų ir sentencijų knygą. Važiuodamas traukiniu taip įsiskaičiau į knygos
sakinius, kad kaskart tekdavo stabtelėti ir pagalvoti, kas, kaip ir kokiu būdu sakoma,
pasakoma, išsakoma.
1997 metais V. Daujotytė
išleido knygą Trys sakiniai, kurioje svarstė apie literatūros
fenomenologiją, o Sakiniai yra pirmbūvės tąsa, žinoma, jau kiek kitokia.
Galiniame Sakinių straipsnyje Sakinys kaip mąstymo forma
profesorė iškelia sakinio kaip unikalaus ir kiekvieno individo savitumo ats(si)kleidimo
būdą. Sakinių architektonika, žodžių prasmių ir sąskambių ryšiai bei skyrybos
ženklai, kurie patys savaime nieko negali žymėti be paties sakinio, yra savita
mūsų mąstymo raiška. Taigi sakinys yra ne vien informacija, bet, sakyčiau, ir
tam tikras menas, perteikiantis individualumą. Kai kurie V. Daujotytės sakiniai
„trūkčiojantys“, kai kada lengvai pagal prasminį intensyvumą laipsniškai
išgraduoti, tačiau visiems jiems būdingas mąslus ir romus, kartais širdį
veriantis egzistencinis pajautos matmuo. Tai nėra rėkiantys politiniai
lozungais ar kategoriškumą teigianti tonaciją, pavyzdžiui, kaip dabar pasirodęs
Nijolės Oželytės panašaus žanro Atatrankos, kurioje aiški deklaratyvi
pozicija.
Sakinių žanras
tikriausiai būtų arčiausiai eseistikos. 2002 m. lietuvių literatūroje ir
apskritai šis dešimtmetis buvo šio žanro sužydėjimo ir klestėjimo dešimtmečiu,
po to šį itin akylai kruopštų žanrą vystys poetas Aidas Marčėnas knygoje Sakiniai
(2012, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), bet jau nebe taip
kondensuotai kaip V. Daujotytė.
Žvelgiant iš laiko
nuotolio, prabėgus dvidešimčiai metų nuo Sakinių pasirodymų, šiomis dienomis
knyga persiskaitė kaip istoriją žymintys sakiniai, būtent jau istoriją kaip
buvusią, išgyventą ir patirtą. Knygoje daug prasidėjusių naujojo tūkstantmečio įvykių
ar aliuzijų į anuometinę tikrovę, o vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-osios teroro
išpuolis. Nesaugumo tuometinis jausmas buvo apėmęs visą pasaulį, jis pakeitė
mūsų suvokimą apie tariamą taiką ir nepažeidžiamumą. Tai įdomu, nes mes dar tik
pusę lūpų kalbėjome apie stojimą į ES, bet jau save laikėme pasaulio
laisvaisiais piliečiais. Tas nesaugumo jausmas, galgi netgi pasaulinio karo grėsmė
šiomis dienomis tikriausiai kiekvienam, dabar skaitančiam šią knygą, koreliuotų
su nūdienos Ukrainos ir Rusijos įvykiais.
Literatūros profesorė
nemažai sakinių skirė įvairiems rašytojams ir jų kūriniams. Nenuostabu, nes jau
tada V. Daujotytė daug ką buvo apmąsčiusi, nemažai parašiusi monografijų. Kai kas
primena ir būsimų monografijų eskizus, tam tikros mintys, užrašomos būsimiems
darbams į paraštę. Ryškiausi būtų minima Žemaitė, Salomėja Nėris, Romualdas
Granauskas, Judita Vaičiūnaitė ir kt. „2001 metų vasara Vilniuje – be
Juditos, be Juditos Vaičiūnaitės; prieš kelerius metus – be Vaidoto Daunio,
norėjusio šį miestą ištarti; jis buvo tik pradėjęs (dėl to gailestis draskus,
neapsimestinis); Judita išėjo sukūrusi Vilniaus poetinių reikšmių erdvę, joje
ir įsikūrusi – gal labiausiai senųjų šventovių metaforose (p.106)“. Arba
šis sakinys apie Salomėją Nėrį, kuris sintaksinių ženklų pagalba šiek tiek
stilizuoja ir pačius S. Nėries eilėraščius: „Vienas eilėdaros tyrinėtojas
Salomėją yra pavadinęs virtuoze; taip, monometrinio eilėraščio virtuozė: ar ne
tai, ar ne ši dar gyvai priartėjusi tobulybės riba buvo ir atsiveriantys vartai
į būties bedugnę – – – ; ir ar ne tie vartai rodo, kad jos eilėraščio
virtuoziškumas buvo daugiau negu technika – – – (p. 80).“ Tekste nemažai
apmąstymų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris neseniai tuo
laikotarpiu, kai buvo rašomi sakiniai, mirė.
Man asmeniškai labiausiai
šiurpą krėtė profesorės asmeniniai gyvenimiški sakiniai, jų prasiskverbianti ribinės
akimirkos autentika, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų yra susidūrę. „Ištiktas
sunkaus insulto – be sąmonės: kokia giliausio rūpesčio šviesa krinta ant
nublyškusio veido nuo į jį palinkusiųjų, sekančių kiekvieną krustelėjimą,
sakančių sakančių sakančių – dar tik prieš kelias valandas, dar šįryt, dar
vakar – taip genamas laikas – atgal atgal – atsiimti, susigrąžinti gyvą, šiltą,
kalbantį – tylintį, piktą, suirzusį, visokį, – savo, vienintelį (p. 46).“
Arba jau šie du sakiniai, kuriuos gali užrašyti tik tas, kuris patyrė kaimo namus
ir paversti slenkstį augančio gyvenimo matuojančiu metru. „Slenkstis – kiek
senuosiuose namuose būta slenksčių – iš lauko į priemenę (priesienį), iš čia –
į virtuvę, kamarą, rūsį, į kiekvieną patalpėlę; slenksčio (ribos ženklo)
poetika; slenksčių išnykimas – butuose nebėra slenksčių.“ Kitas: „Jau
persirito per slenkstį, vadinasi, jau pajėgia, jau eina – kaip lengvai
frazeologėja tai, kas ženklina; kalbos tikrovė išlieka ilgiau už daiktų ir
reiškinių tikrovę (p. 122-123).“
Viktorijos Daujotytės
sakiniai teka kaip upeliai, vieni yra baigtiniai, kiti staiga nutrūkstantys ir
palikti užbaigti patiems skaitytojams. Manau, tik mąstančiam ir permąstančiam
tai, ką mąstė, žmogui gali pavykti išreikšti vienu sakiniu tiek daug, kiek
pavyko profesorei. Knyga primena kryžių, šis simbolis ne kartą paminėtas knygoje,
jis žymi ir prasminę vertikalės ir horizontalės sankirtą t. y., kasdieniškos
buities bei būties plokštumą su gyvenimo pajautos ir aukštesnės jėgos, kas ne
visada priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, ašies vertikale. Sakiniuose glūdi humanistinis
mąslus filosofinis pasaulis, šis pasaulis universalus, todėl ir patys sakiniai
gali tapti ir kaip aforizmai, ir kaip galimybė plėtoti savo eseistinį tekstą,
mintijimą, netgi galima drąsiai panaudoti pedagoginiams tikslams, pvz., rašant rašinį vyresniųjų
klasių mokiniams. Na, o aš nesitikėjau, kad taip panirsiu į tuos sakinius,
kurie šiuo laikotarpiu tapo protinio ir emocinio intelektus lavinančiu
malonumu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą