Sveiki,
Daugelis fantastinių
filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu
ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė
per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo
filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future)
(2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis,
tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino
kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.
Tas pasaulis sunkiai
apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo
plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai
apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai,
kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos
procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai
verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai
adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai
sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų
pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.
Režisierius bando kelti vienu
metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su
technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines
problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad
jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o
jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas
primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas
ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis
kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių
dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities
seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...
Nors idėjų filme yra
gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso
stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti
galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti
impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos
naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas
nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten
nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o
stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai
išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie
ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje
išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens
išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą
tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo
performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo
žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo
stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.
Filmas išties labai
futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip
bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux,
bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet
primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir
neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas,
futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia
lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai
aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 5.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą