Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Po to, kai pats šiemet
patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti
būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros
išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai
liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis
knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji
žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo
variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių
skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje
nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker
Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji
nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį
visų kraujas juodas.
Pasikartosiu, ką kaskart
sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai
unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę
knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo
singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas.
Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui
Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo
apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris
balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės,
kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos,
tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti
prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės
tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos
straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai
įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik
nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie
matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės
intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.
Toks rašymo stilius pasaulinėje
literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla
vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius
nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą
trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai
panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric
Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją
bei vokiečių pramonės progresyvumą.
Neslėpsiu savo simpatijų knygai
Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių
kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu,
atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana
retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius
sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias
dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie
prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas
maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai
faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui,
nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį
atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.
„Šiaurės Afrikoje
užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono
kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio
eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau
papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos
bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios
spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė
dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais
pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas
atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą
Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą
mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“
Prūsiškasis mėlis,
kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien
iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes
akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių
ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis
širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis
Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų
matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko
bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios
struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi
genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai
siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti,
jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai
viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos
genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo
tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.
Panašiai ir didžiausiame
tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo
ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti
daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o
Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir
vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi
V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais
žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink
branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas,
tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai
nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum
Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai
faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų
asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos
baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog
žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus
pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip
žmonija.
Knyga, sakyčiau, nepaprastas
perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų
veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia
prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti
Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir
jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas
Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti
keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar
ilgai nenutilti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą