Sveiki,
Per
savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių
ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams
vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku
suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau,
pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The
Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“
J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino
kritikus.
Istorija
pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis
po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais
žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa
tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug
išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas).
Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta
išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis,
kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo
nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis
befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...
Visgi
didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu
stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo.
Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais
perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek
paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors
kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai
pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis
kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės
perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką.
Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis
gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai
melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą
„Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine,
sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai,
filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis
„Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa,
ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl
skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą