Sveiki,
Yra
filmų, kuriuos tikriausiai būtina pamatyti, kad ir kokie jie iš toli atrodytų
politiniai. Pamenate Lukašenkos atgręžtus ir į Lietuvą nukreiptus Sirijos
pabėgėlius? O 2016 metų Sirijos pabėgėlių krizę Europoje? Visi daugiau ar
mažiau į tą opią problemą žiūrėjome įtariai. Žinoma, kad sudėtinga į savo
kultūrą ir šalį įsileisti kitataučius su savo kultūriniais niuansais. Ne išimtis
ir ukrainiečiai, užtvindę miesto gatves ir viešąją transportą, atrodo, ir kalba
per garsiai, ir pernelyg svečioj šaly reiškia pasipiktinimus politiniais
sprendimais, atrodo, kad jiems vis negerai ir negerai. Atrodo, jog ir pats imi
visam tam pasipiktinimui pritarti, tačiau pasižiūri tokį dokumentinį biografinį
filmą kaip „Mano dukrai Samai“ (angl. For Sama) (2019),
kurį karo metais mažomis atkarpomis nufilmavo ir vėliau suprojektavo sirų moteris
Waad Al-Kateab ir nejučia suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau.
Šiame
filme išsamiai, tiesiai iš karo zonos suprojektuoti kadrai išties
šokiruojantys. Waada karo metais pagimdė mergaitę Samą, o josios vyras, su
kuriuo ji, tiesa, irgi karo apsuptyje sudarė santuoką, iš tikrųjų siekia, kad
kasdien bombarduojame mieste būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių. Kadrai iš
ligoninės pritrenkia, pavyzdžiui, kaip gelbėjamas ką tik gimęs kūdikis
(nebūčiau pagalvojęs, kad XXI amžiuje vis dar kūdikiai gaivinami tokiais
brutaliais metodais). Šalia gimdyvių, už sienos, lavonų krūvos... Mirtis ir gyvenimas
greta tiesiogine to žodžio prasme viename kadre. Visgi apie metus trunkantis
sudurstytas moters reportažas, kuriame atskleidžiami visiškai kitokie Sirijos
žmonių veidai. Išsilavinę, kalbantys angliškai, turintys medicininį
išsilavinimą. Kontekste rodomi ir reti kadrai iki revoliucijos, kada laisvieji Sirijos
gyventojai tikėjo, jog jie išsivadavo iš savo „prezidento“, bet viskas baigėsi
tuo, kad diktatorius puolė su kariuomene Alepo kvartalo gyventojus ir
tūkstančiams teko arba pasilikti ir pamažu žūti, arba bėgti į užsienį.
Nevienadieniai
kadrai ir vaizdai jaudina ir sukrečia, kokie Sirijos žmonės yra jautrūs ir
mylintys (bent jau šie sirai). Atrodo, kas tas persimonas? Filme jis kaip
stebuklas, karo derliaus išlaikytas persimonas atneša vietos gyventojams
daugiau laimės nei bet kas kitas. Prisiminiau, kokiomis laimės sampratomis mes
gyvename, ir kartais graudu, kad susireikšminame tiek, kad net pražydusių šio
pavasario slyvų nepamatome ir juokiamės iš žmonių, kurie fotografuojasi po
žydinčiomis sakuromis. Ir tegu fotografuojasi, nes tai ir yra tas trumpalaikis
džiaugsmas, akimirka ir suvokimas, kad gyveni tarp grožio. Iš tikrųjų „Mano
dukrai Samai“ filmas aprėpia ir išskleidžia tą svaiginančio gyvenimo grožio
vertę, leidžia permąstyti, kaip mes patys savo vakarietiškoje gausoje
projektuojame tarpusavio ryšius ir dažnai būname ne tokie laimingi, kokie
galėtume būti. Nenoriu sakyti, kad karas verčia geriau perorganizuoti savo
laimę ir vertybių sistemas (nors taip, verčia), tačiau šis filmas akivaizdžiai
drioksteli kaip kosminis emocijų krioklys, paveikia žiūrovą, o personažės motinos
instinktas, noras, kad ateities kartos Alepe sodintų vaismedžius ir gyvuotų
tauta, leidžia tapatintis ir bent 10 minučių po filmo jaustis keistai
laimingam.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 8.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą