Sveiki,
Prancūzų filmas „Tarp
dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį
Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti
darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą
sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette
Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija
gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien
susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal
net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...
Mariana – pagrindinė veikėja,
kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista
ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20
metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju
siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint
netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi
pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą,
sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus
paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo
vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji
pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi
santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką
reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam
eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai
ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?
Tiesą sakant, filmas
keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne
du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis
eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats
nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per
pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės
keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose
dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai
rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko
dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška
nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą
iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos
draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...
Filmas kaip europietiškas
man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai
perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters
psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas
rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes
režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų
bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir
įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame
kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“
(2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp
Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo
gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą
tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri
etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti
žiūrovui vertinimui.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą