Knyga: Narine Abgaryan "Simonas"

 

Narine Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu buvau neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį. Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus. Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.

 

Romanas Simonas pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios, nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes. Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi, kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...

 

Skaitydamas prisiminiau seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir, atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli, nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.

 

Autorei pavyko be didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti. Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man) egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą. Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos, nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa, labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.

Narine Abgaryan

 

Tekste nebanali ir švelni erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti.  Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo, o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų, įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“

Kad ir kokie perdėm amoralūs atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota, jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam, kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don žuaniška misija.

 

Visgi knygoje nemažai komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus. Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus... Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame romane.

 

Nesiruošiu lyginti Simono ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau, pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai, tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?

 

Jūsų Maištinga Siela