Sveiki,
Kas tik nežino „Paveldėtas“
ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė
trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is
Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix
veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos,
iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą
amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos
istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.
Bo – sutraumuotas vidutinio
amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia
tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus.
Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo
gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam
taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko
tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis
projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir
Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės,
jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir
absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir,
atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris
aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu,
režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip
galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos
nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.
Filmas yra totali
beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia
savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine
ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat
verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks
besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad
jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes
filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas
nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį
prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės
kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka
kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per
daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip
vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje,
bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos
sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus
jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau
išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą