Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.
Sveiki, knygų skaitytojai
ir lyčių stereotipų laužytojai,
Visiškai netikėjau, kad
perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido
leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro
beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors
daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios
spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis
ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir
panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys
ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė
Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o
šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti
apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje
patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau
knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą,
pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...
Knygą sudaro devyni
skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos
nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti,
būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis
ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako
perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją
perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo
mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir
septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.
Iš vienos pusės toks šiek
tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui
pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į
kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors
pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau
nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite
knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų
atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose
suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros
ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai,
jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas
pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi,
neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų
galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo
savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“
Visgi nemaža dalis
knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo
lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti,
kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža
dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o
vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo,
ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir
iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai
naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą.
Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo
situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei
moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai
paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai
stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo
Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p.
76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis
eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek
vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs
kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip
narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip,
kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.
Arba apskritai istoriniai
faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir
suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį
spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos
spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių
stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia
buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.
Mane labiausiai sudominęs
skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog
moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama
internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo
teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV
vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami.
Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi
atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti
tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad
kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.
Visgi didžiausią klausimą
bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų
apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su
šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o
Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių,
bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta
kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas
yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus,
tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant
kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi
grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis
konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus,
pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra
absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių
elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji
surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir
taip intuityviai žinome.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą